Nuomonės

2019.03.28 10:14

Jensas Stoltenbergas. NATO – laisvų tautų šeima

Kiekvienas prisimena momentą, kuris apibūdina jo kartą. Savo „kur tu buvai, kai“ momentą. Mano kartai tai, neabejotinai, momentas, kai griuvo Berlyno siena. Visi prisimename istorinius vaizdus, kai berlyniečiai tiesiogine prasme griovė sieną – plaktukais ir kirtikliais. Ar per sieną tiesiamas rankas, keliamus draugus ir kaimynus. Buvo traukiamas pleištas, beveik trims dešimtmečiams išskyręs šeimas.

Tai tapo kartos simboliu, nors laisvės ir demokratijos sėklos jau seniai buvo sužydėjusios visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Taikiais protestais, masiniais judėjimais ir nesuskaičiuojamos gausybės vyrų ir moterų drąsa.

1989-ieji buvo kvapą gniaužiančių pokyčių laikas. Komunizmo gniaužtai po truputį laisvėjo. Atsivėrinėjo rinkos ir ūkiai. Branduolinis nusiginklavimas leido mums visiems jaustis saugesniems. Buvo tikras laisvės ir bendradarbiavimo triumfas prieš priespaudą ir susipriešinimą.

Šiais metais ne tik švenčiame NATO įkūrimo 70-metį. Didžiuojamės, galėdami kartu su sąjungininkais švęsti reikšmingus jų gyvavimo etapus. Dėl savo likimo prieš 20 metų apsisprendė Čekija, Vengrija ir Lenkija, prieš 15 metų Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir prieš 10 metų Albanija ir Kroatija.

Jos nutarė prisijungti prie šeimos, kuriai jautėsi teisėtai priklausančios – NATO šeimos. Tai laisvų valstybių, klestinčių ūkių, tvirtų sąjungininkų šeima. Šis kelias nebuvo lengvas. Reikėjo politinės drąsos, vizijos ir ryžto, norint įgyvendinti sudėtingas reformas ir nugalėti istorinius susiskaldymus.

„Atvirų durų“ nuostata įtvirtinta NATO steigimo dokumente – Vašingtono sutartyje. Ir ji per 70 metų nepasikeitė. Ji grindžiama kiekvienos šalies teise savo kelią rinktis laisvai ir niekam nesikišant. Nepriklausomai nuo to, ar jos kaimynės mažos ar didelės.

Visiems sąjungininkams – seniems ir naujiems – ji suteikė daugiau stabilumo ir gerovės, naujų įgūdžių ir perspektyvų, galimybę ir toliau prisidėti prie bendrų mūsų misijų ir operacijų ir daugiau sąjungininkų bendrumo, saugant ir ginant vieniems kitus.

Šis tvirtas kaip geležis įsipareigojimas ir unikali laisvų valstybių bendrija daro mus sėkmingiausiu Aljansu istorijoje. Kartu sudarome pusę pasaulio ekonominės ir karinės galios. Stiprybė skaičiuose, stiprybė įvairovėje.

Nuo įkūrimo NATO išaugo daugiau kaip dvigubai, nuo 12 narių steigėjų iki greit būsiančių 30 sąjungininkų. Būdamas NATO generalinis sekretorius 2017 metais su džiaugsmu atvėriau duris Juodkalnijai ir Šiaurės Makedonijai, kurias šiais metais pakvietėme prie mūsų stalo. Ir NATO durys lieka atviros. Kad jas priartintumėme, ir toliau dirbame su narystės siekiančiomis šalimis: Bosnija ir Hercegovina, Gruzija, Ukraina.

NATO visada buvo daug daugiau nei gynybinis skydas. Esame vilties simbolis, reformų variklis ir pirmas esminis integracijos žingsnis į platesnę Europos ir tarptautinę bendruomenę. Stiprioms ir nepriklausomoms valstybėms sąjungos netrukdo. NATO kaip tik užtikrina laisvę ir gerovę, kad suverenios šalys ir tautos galėtų klestėti.

Taigi nors 2019 metais pasaulis atrodo visai kitaip negu 1989-aisias, o girdime ir nemažai abejonių dėl tarptautinių institucijų ir partnerysčių stiprumo, NATO ir toliau lieka tiek varomąja teigiamo pokyčio jėga, tiek stabilumo inkaru.