Nuomonės

2019.03.27 12:09

Vytautas Keršanskas. Filosofinis agresyvios Rusijos politikos pagrindas

LRT.lt2019.03.27 12:09

Grėsmių, kurias kelia Rusijos politika, supratimas bei pasirengimas jas atremti per pastaruosius penkerius metus smarkiai pažengė į priekį. Tai nėra vien tik Kremliaus agresijos Ukrainoje, tačiau ir įvairių priešiškų įtakų, hibridinių atakų prieš Vakarų valstybes, pasekmė. Nepaisant to, vis dar netrūksta tokių, kam teiginys apie Rusijos politikos agresyvumą sukelia abejonę.

Bent jau Baltijos jūros regiono valstybių vertinimas šiandien yra kaip niekad blaivus. Kovo 13-ąją Estijos užsienio žvalgybos tarnybos paskelbtame raporte nedviprasmiškai kalbama apie tai, kad Rusijos vykdomi veiksmai Vakarų karinėje apygardoje rodo jos rengimąsi didelio masto kariniam konfliktui su NATO. Pridedama, kad tokio „blogiausio scenarijaus“ tikimybė išlieka maža, tačiau ji neatmetama – autoritarinis režimas gali veikti neprognozuojamai. Dieną po šio raporto pasirodymo buvo publikuota Švedijos saugumo tarnybos metinė ataskaita. Joje kalbama apie kitą šiandieninių grėsmių paveikslo detalę: „Rusija išplėtojo „pilkosios zonos“ doktriną, kuri reiškia, jog ji nori paveikti Švediją ir kitas valstybes nesukeldamas ginkluoto konflikto. Dalis šios doktrinos yra nuolatinis slaptos informacijos, kuri gali būti panaudota destabilizuoti valstybę, rinkimas“.

Tad kodėl, nepaisant tokių autoritetingų institucijų vertinimų, išlieka abejojančių dėl grėsmių mūsų ir mūsų partnerių nacionaliniam saugumui? Iš dalies todėl, kad dažnai teiginys, kad Rusijos užsienio politika yra agresyvi yra suprantamas perdėm paprastai – lyg Rusijos ginkluotųjų veiksmų Gruzijoje ir Ukrainoje apibendrinimas. Tai yra tik ledkalnio viršūnė, nes grėsmių, taigi ir agresijos šaltinių, spektras daug platesnis.

Verta geriau suprasti filosofinį to pagrindą. Rusijos politika nėra avantiūristinė, ji taip pat nėra vien skirtingų interesų grupių kovos  režimo viduje išraiška. Rusijos strateginis ir politinis mąstymas konceptualiai toliau išlieka didelėje marksistinės-leninistinės pasaulio interpretacijos įtakoje. Ši interpretacija tarptautinę sistemą supranta kaip „nulinės sumos“ žaidimą tarp didžiųjų galių, o pagrindinis priešas yra Vakarai. Tai veda į nesuderinamų interesų susidūrimą, kuris neišvengiamai reiškia nuolatinį mažesnio ar didesnio masto konfliktą.

Vakarų mąstysenoje yra aiški skirtis tarp taikos ir karo. Taika yra siekiama ir saugotina būsena, todėl visas gyvybinių interesų apsaugos arsenalas yra skirtas atgrasyti priešininką nuo konflikto, o jo neišvengus, apsiginti ir grįžti į taikos būseną. Tik pastaraisiais metais, kuomet vis plačiau kalbama apie būtinybę apsisaugoti nuo hibridinių grėsmių, pradedama galvoti kaip atgrasyti ar neutralizuoti ir tas grėsmes, kurios gali pakenkti gyvybiniams valstybių interesams neiššaukiant karo.

Rusijos mąstysenoje ši skirtis išnyksta, todėl karas ir taika yra ne dvi alternatyvos, o egzistuoja kontinuume. Išnykstant aiškiems karo ir taikos kriterijams atsiranda tai, kas vadinama „pilkąja zona“. Tai paaiškina, kodėl agresyviai politikai skirti vykdyti instrumentai, pavyzdžiui, propaganda, kibernetinės atakos ar net slaptosios operacijos su cheminiu ginklu, kuris buvo panaudotas Solsberyje, yra priimtini savo tikslams siekti ne karo metu. Svarbu tai daryti užslėptai, manipuliuojant, kad nebūtų galima veiksmo susieti su konkrečiu jo šaltiniu. „Pilkojoje zonoje“ sunku pasakyti, pavyzdžiui, ar kažkoks veiksmas jau gali būti traktuojamas kaip tas, kuris gali susilaukti karinio atsako, ar ne. Tai tampa iššūkiu tradicinei atgrasymo doktrinai ir gynybos politikai, kuriems reikalingi aiškūs kriterijai imtis veiksmų. Juoda turi būti juoda, o ne tamsiai pilka.  

Šį filosofinį pagrindą reikia suvokti tam, kad būtų aiškiau suprasta hibridinių grėsmių koncepcija. Karas savo tradicine forma išlieka grėsme. Todėl NATO ir jos 5-ojo straipsnio reikšmė Europoje vėl aktuali kaip niekad po Šaltojo karo pabaigos. Tačiau didelis grėsmių spektras, galintis iš esmės pakenkti valstybės ir visuomenės interesams, yra žemiau 5-ojo straipsnio iššaukimo kartelės. Ir šiandieniniai agresyvūs tarptautinių santykių veikėjai, tokie kaip Rusija, Kinija ar Iranas, skiria milžiniškus resursus būtent tokios įtakos vykdymui.

Įtakos „pilkojoje zonoje“ kampanijos yra naujoji norma. Ir tai nėra trumpalaikis reiškinys, kadangi filosofinis jų pamatas grįstas priešiškumu Vakarų, kurių dalimi esame, pasauliui ir jo suformuotai tarptautinei tvarkai. Todėl pasirengimas gintis nuo konvencinių grėsmių turi eiti koja kojon su pasirengimu apsisaugoti nuo hibridinių.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius