Nuomonės

2019.03.25 14:12

Algimantas Čekuolis. Linksmi rinkimai

LRT.lt2019.03.25 14:12

Šį sekmadienį Ukrainoje prezidento rinkimai. Kandidatais užsirašė ir dokumentus pateikė 44 asmenys. Į vieną kambarį sunkiai tilptų.

Daugiausia šalininkų turi dabartinis prezidentas Petro Porošenka – 18, buvusi premjerė Julija Tymošenko – irgi 18. Populiariausias Volodymyras Zelenskis – aktorius, nuo 2015-ųjų pagrindinis nepaprastai populiaraus komiško televizijos serialo veikėjas. 

Apie tokį vaidmenį galima tik pasvajoti. Seriale „Liaudies tarnas” jis – simpatiškas vidurinės klasės žmogus, kurį kankina biurokratija ir kyšininkavimas. Seriale jis gan jaunas istorijos mokytojas Vasilijus Golobrodka. Siunta ant oligarchų valdžios, kuriai nieko padaryti negalima ir dėl absurdų spaudoje, ir visuose kituose informacijos šaltiniuose. Iš ekrano Golobrodka skelbia paprastus, akivaizdžius receptus, ką reikia daryti. Akivaizdu, kad žmonės ekrane matomą Golobrodką tapatina su aktoriumi Zelenskiu. Jo tekstai, nors ne pats juos rašo, žmonėms labai patinka, o jis tampa toks populiarus, kaip niekas Ukrainoje.

Porošenkos šansai dar kartą būti išrinktam labai maži. Žmonės nemėgsta už viską lengvai balsuoti. Be to, prezidentaudamas Porošenka beveik padvigubino savo turtus. Jo fabrikų saldainiai tikrai geri. Žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Kaip tokį žmogų galima mėgti? Pasakyti, kad Ukrainoje dabar klesti populizmas, tai labai nedaug pasakyti. Šalies problemos aiškios, bet neaišku, kaip jas spręsti.

Ukraina daugiau kaip 360 metų buvo Rusijos okupuota. Carinės tradicijos – kyšininkavimas, valdininkų savivalė – giliai įsiėdusios. Nei per vieną kadenciją, nei per dvi to išnaikinti niekas negali. Gyventojų gerovė – kaip kiškis lauke. Gali jį vytis, gali šūkauti. Nubėgusi toli, ir niekada jos nepagausi.

Ukraina dar turi kraujuojančių žaizdų – karą su Rusija dėl nuo jos atplėšto Krymo ir Donbaso. Rusija nenusileidžia, skelbia, kad, jeigu žmonės kalba rusiškai, tai jų žemė. Iš kitos pusės, prezidentą gyvą išvirs smaloje, jei jis sutiks susitaikyti su jos žemių užgrobimu, todėl visi kandidatai žada atsiimti, kas Ukrainai priklauso, tik nesako kaip.

Visi žada „įvesti” Ukrainą į Europos Sąjungą ir NATO. Bet kol kas jos nepriima, nes priėmimas labai padidintų įtampą pasaulyje.

Porošenka panaudojo ir kitą ginklą – tikėjimą. Dauguma ukrainiečių – stačiatikiai. Viena jų dalis priklauso savai – Kijevo – hierarchijai, kita – Maskvai. Porošenkai pavyko susitarti su aukščiausiuoju visų pasaulyje vadovu, Stambulo patriarchu, kad Ukrainos stačiatikiams būtų suteikta nepriklausomybė nuo Maskvos. Ta įsiuto. Paskelbė nutraukianti visus santykius su patriarchu. Bet ne visi ukrainiečiai sutiko apsisukti ir pakeisti religinę priklausomybę. Iš 12 tūkstančių parapijų, buvusių Maskvos žinioje, tik kelios dešimtys perėjo Kijevo žinion, o iš 53 vyskupų – tik vienas.

Porošenka važinėja po šalį ir cerkvėse rodo tikintiesiems Stambulo patriarcho pasirašytą gražų pergamentą. Juo Ukrainos stačiatikių bažnyčia atskiriama nuo Maskvos ir jai suteikiama nepriklausomybė. „Tai Dievo dovana ukrainiečiams!“ – kiekvienoje cerkvėje skelbia prezidentas Porošenka.

Zelenskis agituoja kitaip. Jis pasikliauja televizijos poveikiu žmonėms. Politikai pastebi, kad jis nieko nesako apie tai, ką žada daryti, jeigu bus išrinktas. Nė žodžio apie programą. Nė žodžio apie politiką ar planus. Gal todėl, kad perrėkti 43-ų žmonių chorą nesitiki. O gal neturi ką pasakyti? Nesako, kad jis yra prieš Ukrainos elitą, atėjusį į valdžią po Maidano revoliucijos. Galbūt ji susidėvėjo. Jo plakatų daug, tarp jų ir milžiniškų. Visuose portretuose šypsosi, ir tik vienas sakinys: „Tai aš, Zelenskis.”

O gal toks statinės apvertimas dugnu į viršų kaip tik Ukrainai reikalingas?