Vos tik pažadiname savyje senus kaip pasaulis tamsybių demonus, gundančius skirstyti žmones į savus ir svetimus, bijoti ir neapkęsti, paskui juos išsiveržia į laisvę civilizuoto pasaulio seniai užmirštos ligos.
Dabar jau galiu prisipažinti – prieš savaitę čia surengiau nelabai subtilią provokaciją. Prisiėmęs „velnio advokato“ vaidmenį pabandžiau įrodyti, kad klimato kaita Lietuvai bus naudinga, todėl neverta stengtis jos stabdyti. Laikas apibendrinti rezultatus.
Pirmiausia atidžiai perskaitęs daugumą jūsų komentarų socialiniuose tinkluose kviečiu drauge pasidžiaugti, kad pritarusiųjų paviršutiniškai parinktiems teiginiams apie mažesnes sąskaitas už šildymą ir kaimo turizmo sodybų suklestėjimą buvo gerokai mažiau, negu juos kritikavusių. Tiesa, išsiskyrė aktyvi mažuma, kuri išvis bandė neigti žmogaus įtaką klimato kaitai ir, žinoma, citavo Donaldą Trumpą. Bet pagrindinį tikslą pasiekiau – Žemės dienos išvakarėse apie klimato kaitą diskutavome gerokai daugiau, negu kasmet. Ačiū atsiliepimą parašiusiai Aistei Pikšrytei ir net Seimo narei, kuri ir be tokios palankios progos mėgsta iš neišmanymo pasišaipyti. Aš jus myliu.
Kai Seimo narys Dainius Kepenis Seimo posėdžio metu kalba, neva skiepuose yra abortų liekanų, beždžionių ląstelių ir negalima mergaičių skiepyti nuo vėžio, nes tai yra skiepas nuo paleistuvystės, stebėtis ar šaipytis jau per vėlu. Nes Seimo nario mandato jis nelaimėjo loterijoje, tarsi kokios „Žalios kortos“, ir jo jam nepadovanojo Naisių mecenatas. Jį ten išrinko žmonės – mūsų giminaičiai ir kaimynai, kurie tais kliedesiais tiki.
Sveikatos apsaugos ministerija atsibudo tik šią savaitę, kai tymų protrūkis jau tapo svarbiausia naujiena, nustelbusia „Brexito“ atidėjimą, Lietuvos futbolininkų pralaimėjimą Liuksemburge ir net planuojamą Rimos Antonovienės odos pertekliaus šalinimo operaciją. Pradėjo skaičiuoti, kiek čia tų neskiepytų lietuvių gatvėmis vaikšto, kiek pinigų prireiks pervakcinuojant juos iš naujo.
Manote atsitiktinai daugiausia susirgusiųjų yra būtent Kaune, kur aktyviausiai reiškiasi ir „Vaikamušių sąjūdžiu“ pramintas kovotojų prieš Vaiko teisių apsaugos tarnybą sambūris savo ištakomis siekiantis gūdžius Atimtosios Garliavos Mergaitės gelbėjimo laikus?
Paskutinis bandęs su ta tamsybe grumtis buvo dabartinis eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, kuris būdamas Algirdo Butkevičiaus vyriausybės sveikatos apsaugos ministru, pasirašė įsakymą draudžiantį priimti į vaikų darželius neskiepytus vaikus. Teismas jo sprendimą panaikino ir paskelbė, kad tai turėtų būti nustatyta ne ministro įsakymu, o įstatymu. Kadangi V. Andriukaitis dabar dalyvauja rinkimų kampanijoje, daugiau čia jo neminėsiu, kad nebūčiau apkaltintas kokia nors agitacija.
Tačiau, kokių įstatymų mums dar reikia, jei turime tebegaliojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kol Seimas jo dar nesugadino. Įstatymo 3 straipsnis numato, kad viena iš smurto formų yra nepriežiūra – „nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, dėl kurio vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai“.
Jeigu išvaryčiau savo vaiką žiemą basą į gatvę ir apie tai sužinotų Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kaipmat būtų nustatytas toks grėsmės lygis, kad kitą kartą savo atžalą pamatyčiau tik laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Tačiau atsisakymas skiepyti vaiką yra ne ką mažesnis grėsmės jo sveikatai ir gyvybei sukėlimas. Tai ir be jokių papildomų ministro įsakymų ar įstatymų Vaiko teisių tarnyba turi pagrindą pradėti tyrimą, kas toje šeimoje dedasi. Daugumai užtektų paaiškinti galimus tolimesnius veiksmus – vaiko paėmimą iš nesaugios aplinkos. O kad tai dabar nedaroma, yra labai panašu į nusikalstamą aplaidumą.
Stinga ne įstatymų, o politinės valios, ypač prieš rinkimus, kai kiekvienas neatsargiai ištartas žodis gali lemti, kuris iš trijų kandidatų į prezidentus per antrąjį turą galės pailsėti. Universitetinių klinikų profesorius ir pagal rusiškus „Youtube“ filmukus savo vaiką nuo tariamai skiepų sukeliamo autizmo sauganti Pakaunės mamytė rinkimuose turi po vieną balsą. Jei pirmasis ir taip žino už ką balsuos, ypač po viso verygmečio, tai dėl antrosios simpatijų dar galima pakovoti.
Bet kai visi rinkimai baigsis, kokiais 2021 m., siūlau politikams rimtai pagalvoti apie dar vieną nacionalinį susitarimą – dėl suaugusiųjų švietimo. Nes moksleivių žinios, net ir užimančios kasmet vis žemesnė vietą visokiuose tarptautiniuose reitinguose, vis tiek yra neįtikėtinai šviežios ir nuoseklios, palyginus su tuo sąmokslų teorijų ir stereotipų raugu, kuris susikaupia prieš 20 ar 40 metų mokslus baigusio ir daugiau nė vienos knygos neatsivertusio lietuvio smegeninėje. Pridėkime menką kompiuterinį raštingumą, nesugelbėjimą kritiškai vertinti informacijos šaltinių patikimumo. O jei iš užsienio kalbų toks asmuo supranta tik rusų, pažeidžiamumas dar labiau padidėja.
Panašiai, kaip Andrius Tapinas laisvalaikiu keliauja po provincijos mokyklas, atėjo laikas burtis neabejingiems šalies likimui gerą iškalbą turintiems skirtingų sričių specialistams ir važiuoti gilyn į Lietuvą. Susitikti su skirtingų kartų žmonėmis ir nešti svarbiausią žinią, kad šviestis mes visi privalome visą gyvenimą.
