Jei dar kalbame apie Graikiją, tai tik dėl to, kad jos problemos, atsiradus naujai valdžiai, sprendžiamos iš naujo. Šioje užsienio spaudos apžvalgoje žiūrime į Graikiją iš platesnės perspektyvos, kurią atskleidžia primiršti faktai ne tik iš Vokietijos istorijos, bet ir iš tolimos Lotynų Amerikos patirčių.
Jei dar kalbame apie Graikiją, tai tik dėl to, kad jos problemos, atsiradus naujai valdžiai, sprendžiamos iš naujo. Šioje užsienio spaudos apžvalgoje žiūrime į Graikiją iš platesnės perspektyvos, kurią atskleidžia primiršti faktai ne tik iš Vokietijos istorijos, bet ir iš tolimos Lotynų Amerikos patirčių.
Sausio 26 d. svetainė „Social Europe“ paskelbė straipsnį, kurio pavadinimas „Graikija – ačiū!“. Jo autorė – profsąjungininkė, buvusi Portugalijos darbo ministrė Maria Helena dos Santos Andrė.
Straipsnyje ji rašo, kad Europos krizei, kuri gili, nėra lengvo sprendimo, tačiau vienas dalykas tai aiškus: tęsti politiką, kuri neduoda gerų rezultatų, kadangi ribojasi vien tik atsargiu pinigų leidimu, yra visai ne tokia, kokios mums reikia.
Privalome duoti pirmenybę augimui, investavimui, užimtumui ir perskirstymo politikos priemonėms. Kieno mąstymas atsiremia į tikrovę, tas supras, jog Graikija negali vienu ir tuo pačiu metu ir grąžinti savo didžiules skolas, ir atsigauti ekonomiškai bei socialiai.
Reikalauti apsimokėti skolas be stipraus ūkio atsigavimo gali kai kuriose Europos sostinėse būti populiaru, bet tai nesuveiks. Skolos, kurių neįmanoma sugrąžinti, ir liks negrąžinamos, net jei kreditoriai primygtinai reikalaus jas sumokėti.
Šiuo atžvilgiu skolų krizės praėjusio šimtmečio Vokietijoje labai pamokančios. Po Pirmojo pasaulinio karo laimėjusios šalys reikalavo, kad Vokietija sumokėtų reparacijas visai neatsižvelgdami į jos ekonominę būklę.
Rezultatus gerai žinome – hiperinfliacija trečiąjį dešimtmetį, griežčių griežčiausias taupymas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, iškėlęs Adolfą Hitlerį, kuris tuoj pat sustabdė bet kokių užsienio skolų grąžinimą vos tik perėmęs valdžią.
O po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai suprato, kad Vokietija pirma turi tapti pasiturinčia ir tik po to susimokėti. Šitoks mąstymas grindė vieną iš dosniausių įsiskolinimo restruktūravimo susitarimų istorijoje, kai 1953 m. daugiau nei 50 proc. Vokietijos skolų buvo nurašytos, grąžinimas buvo ištęstas iki daugiau nei pusę šimtmečio ir skolų mokėjimai buvo ribojami sąlyga, kad bus prekybos perteklius.
Paskutinis iš Pirmojo pasaulinio karo likusios skolos grąžinimo etapas baigėsi netgi tik 2010-aisiais, ir niekada Vokietijai nereikėjo mokėti daugiau nei 5 proc. savo pelno, gaunamo iš eksporto.
„Daugelyje Europos šalių viešoji diskusija apie skolų krizę artikuliuojama moralės kategorijomis. Daug kas teigia, kad Graikija stodama į Europos Sąjungą skelbė netiesą apie savo šalies ūkio būklę, kad graikai kaip ta musė ant jaučio naudojosi šiaurės europiečių darbo vaisiais, kad jiems reikia duoti finansinės atsakomybės pamoką ir taip toliau“, – rašo M. H. dos Santos Andrė, bet aiškina:
„Sprendimas turėtų būti ne pagal „Nusikaltimą ir bausmę“, bet žiūrėti į ekonominį pajėgumą ir geresnę ateitį. Jei skolos restrukūravimą 1953 m. būtų lėmę moraliniai motyvai, būtų buvę labai sunku pateisinti Vokietijos gelbėjimą. Vis dėl to tai buvo ekonomikos, politikos ir socialiniu požiūriu teisingas sprendimas, kuris pasiteisino ne tik Vokietijai, bet ir Europai apskritai“, – teigia buvusi Portugalijos darbo ministrė.
Nuo savęs pridursime: pasiteisino su kaupu! O juk Graikijos valdžia niekada nė iš tolo nepadarė tiek daug ir tokių baisių nusikaltimų kaip hitlerinė Vokietijos valdžia.
Pasak Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, „Graikijos vyriausybės vadovui Alexiui Tsiprui aišku, kad derybų žlugimas greitai vestų prie finansų katastrofos Graikijoje. Tačiau tam tikros žaidimo erdvės esama. Finansų ministras Yanis Varoufakis, pvz., siūlo, kad palūkanų normos būtų pririštos prie Graikijos BVP, taigi priklausytų nuo jo. Praktiškai tai reikštų, kad skolų grąžinimo terminas būtų prailginamas. Tačiau kompromisą rasti bus sunku. Jei tai nepasisektų, vienintelė išeitis Graikijai galėtų būti jos išstojimas iš euro zonos“, – rašė Lenkijos sotinės dienraštis.
Ekvadoro dienraščio „Universo“ nuomone, „nors Graikijos išstojimas iš euro zonos trumpalaikėje perspektyvoje turėtų itin rimtų pasekmių, galbūt tai vienintelis praktiškai pateisinamas sprendimas.
Tai, ką Graikija dabar išgyvena, primena Lotynų Amerikos plėtotę devintąjį ano šimtmečio dešimtmetį. Ir tada Tarptautiniam valiutos fondui buvo prikaišiojama, kad šis savo receptais suteikė dar vieną postūmį vargui, užuot skatinęs plėtrą.
Vyko privatizavimai, bet nebuvo tikrų reformų, kaip antai darbo rinkos padarymo lankstesne ar biurokratijos sumažinimo. Nukentėjo ypač vidurinysis sluoksnis, kuris vis giliau brido į skurdą.
Ir Graikijos atveju matėme Europos Komisijos, TVF ir Europos centrinio banko įsikišimo į šalies suverenumą padarinius. O pagrindinė užduotis vis dėlto turėtų būti išeities sąlygų sėkmingai ekonominei veiklai sukūrimas“, – rašė didžiausio Ekvadoro miesto laikraštis.
Paryžiaus dienraštis „L‘Opinion“ po Graikijos finansų ministro vizito rašė, jog „būtų beprasmiška, neatsakinga ir pavojinga, jeigu Prancūzija pasidarytų Pietų Europos ruporu tam, kad iš Vokietijos išreikalautų reformų ir konsolidacijos proceso sušvelninimo.
Beprasmiška, nes tokios šalys kaip Ispanija ir Portugalija, pritarusios skausmingiems išlaidų mažinimams savo finansų sanavimo naudai, yra pirmosios, kurios iš Atėnų reikalauja laikytis savo įsipareigojimų.
Neatsakinga, nes Prancūzijos, vienos iš Graikijos kreditorių, nacionalinis interesas yra atstovauti interesams šalių, kurios Graikijai skolino pinigų.
Galop, tai pavojinga, nes patenkinti A. Tsipro reikalavimus reikštų pakirsti visą euro zonos stabilizavimo sistemą“, – rašė populiarusis Prancūzijos sostinės dienraštis.
O Vokietijos profsąjungų vadovas Reineris Hoffmannas Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ sakė, kad „nukarpius Graikijos skolas, nebūtų padedama nei jai, nei Europos Sąjungai. Lygiai klaida būtų ir Graikijos atskyrimas nuo euro zonos.
„Turime bendrą interesą Graikiją išvesti iš krizės. Tačiau čia Briuselis privalo pakeisti sąlygas“, – teigė Vokietijos profsąjungų vadovas Vokietijos radijui.
Spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.
