Ukrainoje, Rusijoje Gruzijoje, Moldovoje, Baltarusijoje ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose šiandien kaip niekada daug kalbama apie tautą, nacionalinio tapatumo vystymą ir gynimą, tautos priešus ir draugus.
Ukrainoje, Rusijoje Gruzijoje, Moldovoje, Baltarusijoje ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose šiandien kaip niekada daug kalbama apie tautą, nacionalinio tapatumo vystymą ir gynimą, tautos priešus ir draugus.
Gruzinai kalba apie į Rusijos pusę pasidavusius abchazus ir osetinus, rusai apie skriaudžiamus tautiečius už Rusijos ribų, apie ukrainiečius fašistus, tuo pačiu įrodinėdami, kad jie su ukrainiečiais nuo seno yra viena tauta, moldavai sprendžia ar jie yra bendra tauta su rumunais ar atskira tauta. Tautinio tapatumo ribų atskyrimas ar perbraižymas, aštrėjantis savo ir svetimo įvardijamas yra svarbus bruožas posovietinei erdvei apibūdinti. Jis šalia geopolitinių valstybių tikslų dalyvauja formuojant valstybių siekius ir įtampas, tampa svarbia regiono politikų retorikos dalimi.
Žvelgiant išoriškai, tautinis klausimas itin dažnai susiduria su buvusios imperijos ideologiniais konstruktais bei nacionaline politika, kurios tęstinumą tam tikru lygiu skelbiasi vykdanti Rusija. Šiuo atveju kalbu apie „tautų draugystės“ naratyvą, kuris šiandien įgyja atvirkštinę prasmę, nepaisant eilę dešimtmečių skiepijamos tautų santarvės ir suartėjimo. Kalbant paprastai, sovietmečiu „tautų draugystės“ principas buvo reikalingas dėl dviejų tikslų: 1) pasinaudoti nacionalizmu mobilizuojant vietines visuomenes; 2) skatinti jų supanašėjimą, bruožų perėmimą ir savumą/bendrumą, taip formuojant homogenišką sovietinę visuomenę. Sovietinės respublikos nebuvo vienodo svorio, jos turėjo skirtingą palaikymą ir įtaką sąjunginiu lygiu. Vyravo hierarchijos ir atskirų valstybių, regionų, kurie gali būti net keliais būdais klasifikuojami, nevienodas traktavimas.
Skirtumai buvo daromi išskiriant atskirus Vidurinės Azijos, Kaukazo, Pabaltijo bei rusiškai-slaviškai kalbančių respublikų regionus. Skirtumai apėmė jų santykius su centru, nevienodą elitų elgseną, kultūrinius, ekonominius skirtumus. Tačiau į bendrumą buvo nuolat investuojama. „Broliškos tautos“, „tautų draugystė“, „internacionalizmas“ ir kitos kategorijos padėjo rutinizuoti šį požiūrį, o kartu vadinamąsias titulines tautybes, kaip lietuviai, gruzinai, armėnai, tadžikai, darė „įvietintas“, savas, jos ilgainiui, pasižymėjo ne tik atskirai pabrėžiamais istoriniais-etnokultūriniais elementais, tačiau bendrais – naujais sovietiniais standartais įpročiais, nuo darbo etikos iki vartojimo strategijų. Naujojo žmogaus sovietinei valdžiai sukurti nepasisekė, tačiau homo sovieticus asmenybės tipas, tarpusavyje atpažįstamas bei artimas susiformavo visose sovietinėse respublikose.
Šioje „tautų draugystės“ mitologijoje rusų tauta buvo pabrėžiama kaip istoriškai artima, nuolat buvusi šalia, kartu besidalinusi visais pasiekimais bei tapusi progreso šaltiniu visam regionui. Šis požiūris buvo labai internalizuotas ir kartojamas visur. Literatūroje, kine, dailėje įtvirtinti konkrečių tautų išskirtiniai vaizdiniai bei herojai buvo pasidalijami sovietinėje erdvėje, SSRS statomos skulptūros ar vadinamos gatvės ne tik savo, tačiau ir broliškų respublikų autorių ar herojų vardais. Pavyzdžiu, buvo užtikrinta Gruzijos poeto Šota Rustavelio atminimo, taip pat mūsų Čiurlionio sklaida. Jie kaip simboliai ilgainiui turėjo tapti bendros sovietinės kultūros integruota dalimi,
Sužlugus SSRS, atskiros respublikos, jų lyderiai, daug pastangų anksčiau ar vėliau skyrė nacionalizacijai: kazachizacijai, gruzinizacijai ir pan. – sustiprinti atskirus nacionalinius bruožus, pasidalinti kam kuris etnokultūrinis, istorinis ar paveldo bruožas priklauso, koks yra tautinis išskirtinumas. Buvusiose vakarinėse SSRS respublikose buvo kuriama pilietinė visuomenė, įgyvendinami integracijos į Vakarus procesai, tačiau „nacionalizuojantis nacionalizmas“ , apie ką kalba tyrinėtojas Roger Brubakar, irgi buvo šalia. Buvo nemažai pastangų pabėgti nuo niveliuojančio „tautų supanašėjimo“ (sblizhenie) diskurso. Socialistinės revoliucijos ambicijos seniai palaidotos, tačiau šiandien tam tikras „tautų draugystės“ palikimas egzistuoja.
Panašiai kaip kažkada iširusios Romos imperijos teritorijos kurį laiką dalijosi paveldėtais bruožais, architektūra, buitimi ar lotynų kalba kaip lingua franca, taip ir sovietinės respublikos kartais dalijasi patirtimi, atpažįstą bendrumą, naudoja rusų kalbą tarpusavio komunikacijai ir pan. Tuo bendrumu netgi naudojasi pasisakant prieš buvusį centrą. Be sovietinės praeities ir išsivadavimo turbūt nejaustume Gruzijai ar Moldovai tokios empatijos, kurią turime dabar. Sovietinė praeitis vis dar aktyviai kultūriškai ir politiškai eksploatuojama. Todėl ne vienas su buvusiais „TSRS tautų“ atstovais bendravęs asmuo ir šiandien pastebi, kaip lengvai atsikuria tie mitai apie vieną kurią nors tautybę: per stereotipus, anekdotus, tėvų patirtį, filmus, politinius-istorinius siužetus, paryškinant kurį nors bruožą. Gruzinas yra toks, estas yra kitoks ir pan. Net jeigu SSRS laikais tie asmenys buvo kūdikiai.
Šis „tautų draugystės“ diskursas neretai peržengia netgi įpročio ir stereotipo ribą. Prasideda politinė artikuliacija, skamba retorika. Pirma, įvairūs Vakarų analitikai, politikai iki šiol mus kartais laiko vienu regionu, nors praėjo daugiau nei 20 m. po SSRS žlugimo. Vienos šalys jau NATO ir ES, o dauguma buvusių respublikų be SSRS patirties tarpusavyje beveik neturi nieko bendro. Sovietų Sąjunga kaip geopolitinė ašis, o „tautų draugystė „kaip ideologinis diskursas tampa intervenciniais instrumentais ir Rusijos politikoje, akcentuojant „rusų, tėvynainių interesų gynimą“.
Į šį terminą lanksčiai galima sudėti ir kitas „imperiniui rusui“ artimas tautas. Lengvai į šį diskursą talpinami čečėnai, abchazai, osetinai. Ta, tikromis aplinkybėmis „ruso“ ar „savos tautos“ konstruktas gali apimti ir armėno, gruzino, turbūt ir latvio bei lietuvio kategorijos. Neatsitiktinai Rusijos veikėjų politinėje retorikoje naudojama klanų, šeimų terminologija, pabrėžiami „išdavikai lietuviai, estai, ukrainiečiai“. Priimdami šį diskursą ar su juo diskutuodami patenkame į „tautų draugystės“ ar nepakankamos „draugystės“ kosmologiją, kuri yra imperinė. Mūsų interesas būtų surasti naujus visuomenių bendradarbiavimo, geros kaimynystės ar regiono santykių pagrindus, nedalyvauti praeities ideologinių konstruktų žaidime, o save surasti mums aktualiuose geopolitiniuose regionuose, apsisprendžiant kuo norime būti: Vidurio Europos šalimi ar Šiaurės šalimi, o galbūt įgyvendinti abi tapatybes. Tačiau jokiu būdu šiandien nebūti daugiaprasmės „tautų draugystės“ dalimi.
