Kovo 1 d. vyksiantys savivaldos rinkimai labiausiai jaučiami internete. Vilniaus mieste iškabinti keli plakatai, tačiau su nuotraukomis nepadiskutuosi ir jų nuomonės neišgirsi.
Kovo 1 d. vyksiantys savivaldos rinkimai labiausiai jaučiami internete. Vilniaus mieste iškabinti keli plakatai, tačiau su nuotraukomis nepadiskutuosi ir jų nuomonės neišgirsi.
Kandidatai reklamuojasi kaip išmanydami, tačiau, jeigu nežinotum, kad taip siekiama surinkti kuo daugiau balsų, manytum, kad asmenys teikia pasiūlymus konkursui „Pasidaryk pats“. Vienas moka pagaląsti peilį, antras – pasiruošti avalynę žiemos žvejybai, trečias – serviruoti stalą Kalėdoms, ketvirtas – nulipdyti sniego senį. Vienas kandidatas į savivaldą puikuojasi nuotrauka su Švedijos ambasadore, kuri ne tik pakvietė į svečius, bet ir pietumis pavaišino. Gal vėliau tikisi balotiruotis ir Švedijoje?
Peržvelgus kelių kandidatų į merus „Facebook`us“, peršasi išvada, kad dauguma jų diskutuoja partiečių, pritariančiųjų arba varžovų pokalbiuose. Dažniausiai tokios diskusijos vyksta prie alaus bokalo, todėl didžiausios naudos iš savivaldos rinkimų gali tikėtis aludžių prekiautojai.
Beveik visų kandidatų programose gausu pasiūlymų, dėl kurių galvos itin sukti nereikėjo. Tarsi programa surašyta apklausus greta gyvenančią jauną šeimą ir galo su galu nesuduriančią senutę: šildymo kainas sumažinti penktadaliu, visiems vaikams pasiūlyti vietą darželyje, o kiekvienam darbuotojui – orų atlyginimą. Tačiau konkrečių pasiūlymų, kaip tai įgyvendinti, nėra. Sunkiai aptiksi informaciją, ką kandidatai iki šiol yra nuveikę savivaldos rinkėjų labui. Įdomu, kiek savivaldybėse gyvenančių rinkėjų juos pažįsta asmeniškai, o ne tik iš rinkimų nuotraukos?
Ankstesniuose savivaldos rinkimuose būta grandiozinių, vėliau sukritikuotų, pasiūlymų: nutiesti tramvajų, pastatyti Gugenheimo muziejų. Idėjos, nors ir skambėjo utopiškai, vis dėlto žavėjo laisve ir energija. O šiandieniniai kandidatai nesugeba net tinkamai suregistruoti visų miestiečiams rūpimų dalykų. Norisi patarti Vyriausiajai rinkimų komisijai, taškančiai milijonus televizinei reklamai, kiekvienam kandidatui parūpinti bent fantastinės literatūros sąrašą, kad jų programų kalba būtų ne sausa, kaip buhalterių, o skatintų galvoti apie svajonių miestą. Juk viskas prasideda nuo svajonės ar net iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamos minties. O kaip vykdyti veiksmingą agitaciją, mokytojų šiais laikais netrūksta. Tik ar yra norinčių mokytis?
Nagrinėdama kandidatų sąrašus, jautiesi tarsi pirktum katę maiše. Naujosios technologijos leidžia nuotraukose (ir ne tik jose) retušuoti akis, patobulinti šukuoseną ir nupiešti gražią, nors ir dirbtinę, šypseną. Tačiau nuo šių išorinių dalykų kandidato veiklos rezultatai nepriklauso.
Atidžiau peržvelgusi kandidatų brukamą informaciją taip ir nerandu žinių apie juos pačius. Neaišku, kokias knygas skaito, ar lanko bažnyčią, ar kasa sniegą savo kieme ir rengia talkas, ar sodina medžius, rūpinasi parkais, skverais, žygeivių takais ir gamtosauga. Ar kandidatai žino, kaip skatinti verslą ir mažinti nedarbą savo mieste, pritraukti turistų, sutvarkyti eismą taip, kad nereikėtų gaišti transporto grūstyse? Klausimų galėtų būti daug, tačiau ar rinkėjai turės progą bent paklausti?
Beje, net ir išrinkti savivaldos tarybos nariai pirmiausia turės paklusti savosios partijos, o po to – koalicijos partnerių įgeidžiams. Todėl ir susidaro įspūdis, kad kandidatai į merus yra tarsi raiteliai be galvų. Tokių raitelių, deja, netrūksta nei Seime, nei Vyriausybėje. Todėl reikalavimas paskelbti 10 svarbiausių kiekvieno kandidato darbų ir būdų jiems įgyvendinti labai padėtų apsisprendžiant, už kurį kandidatą ir partiją balsuoti.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
