Reikia ginti Lietuvą. Bet kas ją gins ir nuo ko? Šį klausimą keliame kruvinųjų 1991-ųjų sausio įvykių fone, tuo pačiu prisimindami ir vieno garbingo Lietuvos veikėjo abejones, išreikštas dar metais anksčiau.
Reikia ginti Lietuvą. Bet kas ją gins ir nuo ko? Šį klausimą keliame kruvinųjų 1991-ųjų sausio įvykių fone, tuo pačiu prisimindami ir vieno garbingo Lietuvos veikėjo abejones, išreikštas dar metais anksčiau.
Pasak „Lietuvos ryto“ pranešimo, datuoto 1990-ųjų sausio 25 d., Algirdas Brazauskas susitikime su komjaunuoliais kalbėjo: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“
Tapęs pirmuoju nepriklausomos Lietuvos, kuriai jis iš dalies ir priešinosi, ir tiesė kelius, Prezidentu, A. Brazauskas pats į šį klausimą ir atsakė, jau nedviprasmiškai pasukdamas Lietuvą stojimo į NATO ir kitas Vakarų struktūras keliu.
Todėl šiandien, daugelio, tarp jų ir A. Brazausko, dėka Lietuvą gina nebe okupacinė kariuomenė, o NATO pajėgos, kuriose dalyvauja patys ginamieji lietuviai.
Vienas LRT Radijo klausytojų ir tinklalapio skaitytojų, Šveicarijoje dirbantis teisininkas Tadas Žukas, persiuntė mums straipsnį, į kurį beveik jokio dėmesio neatkreipė Lietuvos žiniasklaida, bet kuris, nors pasirodė 2014-ųjų rugsėjo 13-ąją, tebėra aktualus šiandien.
Tai – dienraščio „Aachener“ pokalbis su NATO jungtinės pajėgų vadavietės Nyderlandų Brunsume vadu generolu Hansu-Lotharu Domrose. Pokalbyje jis priminė, kad „visos trys Baltijos valstybės jau dešimtmetį priklauso Aljansui, ir visose trijose mes reguliariai organizuojame karines pratybas“.
„Dabar baigsime kurti naują paketą, – sakė generolas aną rugsėjį Velse vykusio NATO viršūnių susitikimo metu. – Pagal jį kai kurios pajėgos reikiamoje vietoje atsidurs po vienos dienos ar dviejų, o kitos – nuo penkių iki 10 dienų. Tai viena. O antra, idant tai pasiektume, turime rengti bendras pratybas, ir čia labai svarbi komunikacija“.
Generolas pridūrė, jog Velso susitikimą ženklino suvokimas, kad Rusija, prisijungdama Krymą ir žengdama į rytinę Ukrainą, labai aiškiai pažeidė tarptautinės teisės normas: „Čia įvyko kažkas, ko 40 metų negalėjome įsivaizduoti. Juk vylėmės ir su Rusija pasirašėme daug atitinkamų susitarimų, kad ginčų atveju derėsimės tik diplomatiškai, bet ne karine prievarta.“
Pasak generolo, susitarimai tarp NATO ir Rusijos numato, kad visos šalys gerbia sienų integralumą. Šitai V. Putinas ir pažeidė: „Tai ir yra naujoji Europos tikrovė. Ir NATO į tai reagavo.“
Konkrečiai tai reiškia, pašnekovo žodžiais, kad, jeigu rusai gali per kelias valandas įžengti, tai ir mes turime būti pasiruošę per kelias valandas gintis: „Mes niekam negrasiname ir negresiame. Bet, jeigu ateiname tik už savaitės ar dviejų, tai jau per vėlu. Todėl krizės atveju turime tiesiog įstengti reaguoti greičiau. Man reikia po ranka turėti taikliai smogti galintį dalinį.“
Aacheno laikraščiui suabejojus, ar rimtu atveju Baltijos valstybes būtų galima apginti įprastinėmis priemonėmis, generolas H.-L. Domrose atsakė, kad atgrasymas ir toliau lieka svarbia strategijos dalimi. Užtat Velse susirinkę valstybių ir vyriausybių vadovai dar kartą pabrėžė pagrindinį bendrosios gynybos principą.
„Vienos valstybės užpuolimą mes laikome visų 28 šalių narių užpuolimu. Ar tai atgraso? To nežinau. Atgrasymo principas remiasi tuo, kad turime atitinkamus gebėjimus ir kad priešininkas žino, jog avariniu atveju mes atsakome net atominėmis priemonėmis.
Taigi, ar galime Pabaltįjį apginti? Aš sakau taip. Tačiau pasitikiu ir tuo, kad atgrasa suveiks. Nes vienas dalykas aiškus – jeigu Rusija Pabaltijyje elgsis lygiai taip pat kaip Ukrainoje, tai atsaką į tai duotų visa NATO. Tai visiškai neginčytina“, – tikina generolas.
Bet, pasak jo, tada prapliuptų baisus karas, o to pasekmės didele dalimi neprognozuojamos: „Kadangi taip yra, tikiu, kad prezidentas V. Putinas to žingsnio niekada nesiims.“
Vis dėlto, toliau nurodė gen. H.-L. Domrose, Rusijos ginkluotosios pajėgos ne tokios jau niekam tikusios, kaip Vokietijoje įprasta manyti. Priešingai – per pastaruosius 10 metų Rusija žengė milžinišką žingsnį į priekį. Net žiūrėdami į biudžetą matysite, kiek daug pinigų nutekėjo ginkluotosioms pajėgoms, o kareivių motyvacija irgi gera.
V. Putinas pakėlė kariams algas ir pasirūpino, kad į juos būtų pagarbiai žiūrima. Visa tai veda prie nuostabios motyvacijos ir jėgos. Taigi negalime, pasak karininko, Rusijos įvertinti per žemai. Tai karinė pasaulio galybė, valdanti aukštąją techniką.
„Tik pasižiūrėkite į tą modernią artileriją, kurią V. Putinas įveda į Ukrainą! Pasižiūrėkite į jo priešlėktuvinę gynybą, kuri dirba veiksmingai ir tiksliai! Čia nedvejodamas sakyčiau: pagarba – tai gerai! O mums telieka tik viena: dabar turime būti dar geresni“, – įsitikinęs H.-L. Domrose.
Toliau NATO generolas sukritikavo nuomonę, kad V. Putinas neva jaučia, jog NATO jam kelia grėsmę. Iš tiesų Kryme ir Rytų Ukrainoje jį varo kitos paskatos nei grėsmė iš NATO pusės.
Generolo žodžiais, tai buvo žmonės Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, kurie sukilo ir pareikalavo laisvės, kurie tapo Aljanso nariais, nes jie nepasitikėjo didžiuoju broliu.
„Bet, jeigu dabar pasižiūrite į Rusijos pajėgas su visa jų smogiamąja galia, tai jau nebegalima tikėti, kad Maskva, pavyzdžiui, prisibijotų vienos estiškos brigados. Tačiau esame aiškiai pasakę – prievarta atimti žemės plotą vidury Europos, neišeina. Bet vis tiek turime žiūrėti, kaip mes su tais maždaug 150 mln. rusų gyvensime toliau“, – savo nuomonę dėsto karininkas.
Jo teigimu, ilgalaikėje perspektyvoje turėsime pasiaiškinti, kaip mes vėl galėsime suartėti: „Juk tikrai Žemėje per daug krizės židinių,“
O kas dedasi šiomis dienomis? Vienos dienraščio „Standard“ komentatorius Josefas Kirchengastas pirmadienį stebėjosi, kodėl, užuot Paryžiuje jungęsi prie maždaug 50 valstybių ir vyriausybių vadovų (tarp jų beveik visų ES šalių aukšto rango atstovų), skelbiančių solidarumą vakarietiškam pliuralistiniam visuomenės modeliui kylančios grėsmės akivaizdoje, Austrijos prezidentui ir kancleriui atrodė priimtiniau nevykti į Paryžių, bet pasilikti Vienoje. Šalies vyriausybė surengė savo mažą paminėjimą ir tik vienu sakiniu pareiškė: „Tegyvuoja solidarumas mūsų Europoje!“
J. Kirchengastas ironiškai pridūrė: „Raudonas kilimas, kurį oficialioji Austrija V. Putinui patiesė po kojų – būtent tam vyrui, kuris kvestionuoja Europos taikos santvarką po 1989-ųjų – juk taip pat buvo itin kūrybiška solidarumo sąvokos interpretacija.“
Kitas „Standard“ komentatorius, Hansas Rauscheris, rašė, jog kancleris turėjo vykti į Paryžių. Jis nesusitvarkė su savo iššūkiu. O daugelis skaitytojų savo komentaruose kaltino Austriją, jos politikus per dideliu jau nuo seno pasireiškiančiu nuolaidžiavimu rusams.
Apžvalga skambėjo per LRT Radiją
