Pirmoji šių metų diena yra pirma Lietuvos diena su euru. Rinkdamasis temą supratau, kad negaliu apeiti šio įvykio ir kalbėti apie ką nors kita, nors daugeliui jau turbūt ausis išūžė žodis „euras“. Negaliu ginčytis, kad daug geriau, kai euras yra ne visų lūpose, o visų kišenėse.
Pirmoji šių metų diena yra pirma Lietuvos diena su euru. Rinkdamasis temą supratau, kad negaliu apeiti šio įvykio ir kalbėti apie ką nors kita, nors daugeliui jau turbūt ausis išūžė žodis „euras“. Negaliu ginčytis, kad daug geriau, kai euras yra ne visų lūpose, o visų kišenėse.
Greitai pinigų keitimo karštis atslūgs, ir labiau rūpinsimės ne tuo, ką gero ar ką blogo duos euras, o tuo, kad kuo daugiau jų turėtume.
Teko matyti stiprų medinį rublį, kada už, matyt, 62 kapeikas galėdavai nusipirkti dolerį – toks buvo oficialus kursas. Tačiau pirkti galėjo tik tie, kuriems nusišypsodavo laimė būti išleistiems į užsienį. Bet ir tada pirkdavo ne kiek nori, o tiek, kiek leisdavo. Turistinei dešimties dienų kelionei į Vakarus, kurias rengdavo tik pagal principą „viskas apmokėta“, parduodavo 10–15 dolerių, ir sukis, kaip nori, su dovanomis. Atseit, visko namie yra, o kavai ir ledams užteks. Bet tualetinis popierius buvo deficitas, todėl tarybiniai turistai surinkdavo visus rulonus iš savo numerių. Parveždavo tušinukų iš viešbučių, spalvotų nemokamų bukletų iš muziejų ir pasakojimų, kaip ten, Vakaruose, visko yra.
Paskui tas rublis subyrėjo drauge su visa sovietų ekonomika. Mėnesio alga skaičiais prilygo ankstesniam metiniam uždarbiui, o pajamos nespėjo vytis nuolat augančių kainų. Dešimtmečiais kauptos santaupos virto į nieką. Todėl su tuo okupantų pinigu buvo atsisveikinta be jokių ašarų.
Rublį pakeitė talonai, kurie nebuvo labai panašūs į įprastus pinigus, tačiau žmonėms rūpėjo ne grožis, o jų perkamoji galia. Įvedant litą, niekas neverkė dėl išeinančių „žvėriukų“. Tada žmonės tikėjo, kad prie Smetonos buvo geriau, o litas atėjo iš tų geresnių laikų. Be to, litas buvo panašus į pinigus.
Litas tikrai pateisino visas į jį sudėtas viltis. Per du jo gyvavimo dešimtmečius jis neįkrito į nuvertėjimo duobes, nors tokių galimybių buvo. Aišku, tai ne paties lito, o jo sveikatą prižiūrinčių žmonių nuopelnas. Nebus populiaru pasakyti, bet reikia nepamiršti, jog lito stabilumą užtikrino Lietuvos valdžia, įvairios viena kitą papildančios institucijos: ir Lietuvos bankas, ir Vyriausybė, ir Seimas. Pripažinkime, kad šiuo aspektu valdžiai priekaištų neturime.
Aišku, stabilumą išlaikyti labai padėjo valiutų valdybos modelis. Iš pradžių litas buvo susietas su JAV doleriu, o vėliau – su euru. Kiekvienas finansininkas patvirtins, kad dėl valiutų valdybos modelio mes neturėjome savarankiško lito. Rankose laikėme lietuviškus pinigus, bet jie buvo priklausomi nuo Europos centrinio banko, kuris lemia euro gyvenimą.
Dabar, pereidami prie euro, įgysime neturėtą galimybę dalyvauti Europos centrinio banko veikloje, ir sprendimai dėl finansinių euro zonos žingsnių jau bus priimami drauge su Lietuvos atstovu. Antra vertus, euras turėtų raminti piliečius, nepasitikinčius mūsų valdžia, nes nuo šiol bus prižiūrima, kad mes atitiktume griežtus euro zonos reikalavimus ir nesusigalvotume gyventi į skolą.
Labai svarbus euro įvedimo aspektas, apie kurį mažai kalbama, yra padidėjęs saugumas. Negalime lyginti savęs su didelėmis ekonomikomis, kaip Jungtinės Karalystės ar Lenkijos, kurių valiutoms yra lengviau atlaikyti išorės krizių vėjus. Mums su mūsų nedidele ekonomika yra ne tik finansiškai naudingiau, bet ir saugiau būti vienoje euro zonos grupėje su 340 mln. gyventojų, negu vieniems stovėti vėjų pagairėje.
Esame politiškai susijungę su viena didžiausių pasaulio ekonomikų – ES, esame galingiausiame kariniame aljanse NATO. Euras dar labiau sutvirtina mūsų ryšį su Europa, daro mus neatsiejama Europos dalimi. Su Naujaisiais euro zonoje, Lietuva, su 19-ta valstybe, eure.
