Nuomonės

2019.03.14 10:49

Vaiva Rykštaitė. Nugirdusi svetimą pokalbį traukinyje, pašiurpau: kaip kovoti su dezinformacija žiniose?

LRT.lt2019.03.14 10:49

Traukinys Kaunas–Vilnius. Savaitgalis. Pirmos klasės vagonas pustuštis, bet, kadangi keleiviai turi sėdėti pažymėtose vietose, teko įsitaisyti šalia inteligentiškai atrodančio vyro su žila tvarkinga barzda ir gerai prižiūrėtais batais, besigyrusio, kad štai jau dešimt metų gyvena Norvegijoje. Jo auditorija – trys patiklios pensininkės, pritariamai linksėjusios bičiulio žodžiams, o kartais nuoširdžiai balsu nusistebėdamos dabartiniu pasauliu. Dieve dieve, ajėzusmarija, siaubas – aš irgi nuoširdžiai baisėčiausi, jeigu pasaulis būtų toks, kaip apibūdino žinovo tonu kalbėjęs vyriškis.

–  Va, Trumpas tai geras prezidentas. Pagaliau padarys tvarką! Tie demokratai gi visai nudurnėjo, dabar sugalvojo Amerikoje įteisinti abortus iki devinto mėnesio! Ta prasme išnešioji sveiką vaiką, bet sugalvoji, kad nebenori gimdyti – ir jį tau ištraukia gabalais!

Moterėlės kraipo galvas, vyras tęsia:

–  Ir dar demokratai nori priimti įstatymą, kad būtų galima šituos, kaip jie, nu gi daunus vaikus užmigdyti. Paauginai, nepatinka – užmigdei.

–  O tie vaikai? Visai nudurnėjo! Nu gi ta švedė, kur protestuoja prieš klimato kaitą atsieit! Triedžia miltais, atrodo, lyg neturi ką valgyt.

Po kiek laiko priduria:

–  Tai gal kiaulių nevalgo dėl gripo? Tai negali valgyti kiaulės – valgyk žuvį! Aš kaime pats karves auginau, viską moku. Jei bus pasaulio pabaiga – išgyvensiu!

Susižavėjusios pensininkės uoliai linksi, kiekviena turbūt slapčia vildamasi pasaulio pabaigos akimirką būti arčiausiai šio išmintingo vyro ir drauge veisti gyvulius, o gal net kokią Nojaus trobą sumeistrauti. Būtent trobą, o ne laivą, nes kas gi šiais laikais tiki nuolat kylančiu vandenynų lygiu? Apsidrausdama noriu patikinti – ironizuoju.

Šis pokalbis manyje sukėlė pykčio audrą, kurią meistriškai paslėpiau po tradicine lietuviška melancholiška veido mimika, bestebėdama už lango lekiančius medžius ir trobesius. O pykčiui nurimus, kilo vis dažniau besikartojantis klausimas: kokiais atvejais verta cenzūruoti viešąsias nuomones? Juk tas senolis pats nesugalvojo tokių nesąmonių, greičiausiai „apsišvietė“ beskaitinėdamas mėgėjiškai parašytus click-baitinius (clickbait vadinamos paspaudimus skatinančios interneto straipsnių antraštės  – LRT.lt) straipsnelius sensacijų besivaikančiuose tinklapiuose.

Pavyzdžiui, vis dažniau kyla masinių protestų, raginančių „Facebook“ uždrausti antiskiepų propagandą skleidžiančias uždaras grupes. Tokios grupės, kaip antai „Stop mandatory Vaccination“, turinti daugiau nei 150 000 patvirtintų narių, įgauna vis daugiau galios, skleidžia vis daugiau klaidingos informacijos ir kelia realią grėsmę visuomenės sveikatai. Uždrausti šią ir panašias pseudo-moksliniais terminais operuojančias grupes, kurių administratoriai dažnai dargi pelnosi iš vitamino C pardavimų, būtų žodžio laisvės apribojimas. Kuo toks apribojimas skirtųsi nuo Rusijos vyriausybės ketinimo riboti interneto prieigas? Į ši klausimą norėčiau atsakyti kitu klausimu: kuo Rusijos vyriausybės interneto apribojimo ketinimai skiriasi nuo uždarų pedofilų „Facebook“ grupių likvidavimo? Turbūt tik tuo, kad pirmu atveju valstybė mėgina represuoti savo piliečius, o antruoju – apginti; nors, jei klaustume Putino, istorija skambėtų visiškai kitaip.

Informacijos pertekliaus akivaizdoje didžiausią žalą daro masių nesugebėjimas atsirinkti ir kritinio mąstymo nebuvimas. Žodžio laisvė tampa pagrindiniu ginklu informaciniuose karuose, kuriuose meistriškai manipuliuojama žmonių baime ir patiklumu. Aš pati asmeniškai pažįstu puikių, sėkmingų, charizmatiškų žmonių, tarp kurių yra ir iš buvusios TSRS teritorijos niekada kojos neiškėlusių pensininkų ir pasaulio piliečių, jaunų menininkų, kuriuos sieja tas pats bruožas: nesugebėjimas atskirti patikimo informacijos šaltinio nuo geltonųjų puslapių sensacijos.

Dažnai girdžiu posakį, kad yra dvi Lietuvos: pasiturinčioji, sąmoningoji, mačiusi pasaulio, tolerantiška, pasaulietiška, ir ta kita – beviltiška, su kuria neverta net kalbėtis, vis tiek jie nieko nesupras. Būtent taip jaučiausi klausydamasi to vyriškio traukinyje ir jo prakalbos nepertraukiau, nes „ką jau jam čia bepaaiškinsiu“, nors iš tiesų turbūt tingėjau kalbėti supaprastintai, grįžti prie esminių žinių ir sąvokų ištakų. O dabar truputį gailiuosi. Ir jaučiu pareigą bent trumpai paneigti jo išsakytas mintis. 1. Vėlyvų abortų įstatymas reiškia, kad abortai atliekami po dvidešimt pirmos nėštumo savaitės. Tokie vėlesni abortai sudaro tik vieną procentą iš visų JAV atliekamų abortų ir yra atliekami tik dėl ekstremalių aplinkybių, t. y., grėsmės nėščiosios gyvybei arba per vėlai diagnozuotų nepagydomų vaisiaus ligų[1]. 2. Eutanazija vaikams, gimusiems su dauno sindromu, neatliekama. 3. Dėl globalinio atšilimo grėsmės sutinka 97% pasaulio klimatologų. Likę trys procentai yra papirkti iškastinio kuro korporacijų ir dažnai prisideda prie „Heartland“ klimato kaitos neigimo instituto skleidžiamos klaidingos informacijos.

Įdomu tai, kad beveik visos vyriškio traukinyje minėtos temos iš tiesų neseniai buvo aptartos pasaulinėje žiniasklaidoje. Bėda ta, kad ponas akivaizdžiai pasirinko netikrą informaciją skleidžiančius kanalus.

2016 m. JAV pasirodė didelio populiarumo sulaukusi knyga – J. D. Vance  biografija „Hillbilly Elegy“. Hilbilis – primityvaus mąstymo Amerikos provincijos gyventojas, nors pirminė žodžio etimologija apibūdina būtent Apalačių kalnų gyventojų subkultūrą. J. D. Vance pats kilęs iš hilbilių pasakoja apie vaikystėje patirtą smurtą ir motinos priklausomybes nuo svaigalų ir tai, kaip galiausiai jam pavyko Jeilio universitete baigti teisės studijas. Jo memuarų knyga didelio dėmesio susilaukė dėl politinio konteksto, mat, kritikų teigimu, J.D.Vance puikiai atskleidė psichologinį statistinio balsuojančiojo už Trumpą piliečio portretą – tai menko išsilavinimo ir itin konservatyvių, seksistinių pažiūrų žmogus, kuriam svarbu namuose turėti ginklą ir kad moterys būtų „savo vietoje“. Turbūt lietuviškasis Hilbilio atitikmuo būtų konspiracijomis mintantis Homo sovieticus – žmogus, vaikystėje ugdytas jokiu būdu nemąstyti kritiškai ir pratęs gauti paprastai pateiktą informaciją. Nors, besiklausant to traukinyje postringavusio žilabarzdžio, dažną suimtų juokas, verta prisiminti, kad žilabarzdis gali balsuoti. Ir greičiausiai balsuos.

Kai kurių portalų uždraudimas būtų toks pat neveiksmingas, kaip mėginimai drausti alkoholį ar abortus – nors pastarųjų dviejų pagal svarbą nededu ant tos pačios svarstyklių pusės, vis tik tyrimais įrodyta, kad žmonės abiem atvejais randa nelegalių būdų apeiti draudimus. Galbūt laikas kurti ir vadinamai antrajai Lietuvai patrauklius tikrų žinių šaltinius, kur pasaulio aktualijos būtų paaiškintos supaprastinta jų pačių kalba (kad ir kaip arogantiškai tai skambėtų)?

Tikiuosi, kad po keleto metų mokymo įstaigose atsiras nauja disciplina, mokanti orientuotis informacijų srautuose ir atskirti gerą reputaciją turinčių žurnalistų darbą nuo mėgėjų. Kaip jums atrodo, ką dar galima daryti kovojant su melagingomis žiniomis?

Vaiva Rykštaitė yra šiuo metu Havajuose gyvenanti rašytoja.


[1]https://edition.cnn.com/2019/02/06/health/late-term-abortion-explainer/index.html