Pamažu artėjant prie posūkio į naujus metus, daugelis apžvalgininkų dairosi „už kampo“, kad pamatytų, kas ten laukia. Taip darė ir tyrimų instituto „Stratfor“ leidinių vyriausiasis redaktorius Davidas Judsonas, ir instituto steigėjas bei pirmininkas George`as Friedmanas. Štai mintys iš jųdviejų pokalbio.
Pamažu artėjant prie posūkio į naujus metus, daugelis apžvalgininkų dairosi „už kampo“, kad pamatytų, kas ten laukia. Taip darė ir tyrimų instituto „Stratfor“ leidinių vyriausiasis redaktorius Davidas Judsonas, ir instituto steigėjas bei pirmininkas George`as Friedmanas. Štai mintys iš jųdviejų pokalbio.
Jį pradėjo D. Judsonas, prisimindamas vieną institute kursuojantį pranešimą, pasak kurio G. Friedmanas teigęs, jog ne Kinija varys Jungtinių Amerikos Valstijų politiką ir tai darys net ir ne Artimieji Rytai, o būtent Europa artimesnėje ateityje nulems darbotvarkę.
Pats G. Friedmanas mintį suformulavo truputį kitaip. Anot jo, Amerikos politiką lems tai, kas dabar žiniose aktualu. O istoriją, plačiau imant, lems tai, kas dedasi Europoje. Juk ji, Europa, viską sudėjus kartu vis dar yra labiausiai pasiturinti planetos dalis mūsų Žemėje.
Tai Europa, istoriškai žiūrint, yra kupina ryšių su trečiuoju pasauliu ir visu kitu. O dabar ji pergyvena didžiulę krizę – ekonominę krizę, peraugusią į socialinę krizę ir tampančią jau ir politine krize.
Ekonominė krizė yra jos nesugebėjimas rasti sprendimą tam, kas jai nutiko po 2008-ųjų. Socialinė krizė yra ta, kad vienai Europos daliai – Vokietijai ir Austrijai – einasi palyginti gerai, o pietinė Europa atsidūrusi tiesiog katastrofiškoje padėtyje.
Taip teigia G. Friedmanas, o nuo savęs pridursime, jog jis nieko nesako apie kitas Europos dalis. Turbūt reikia manyti, kad rytinė Europa yra kažkur pusiaukelėje tarp tų, kuriems einasi palyginti gerai, ir tų, kurių padėtis katastrofiška. O šiaurinė Europa, kuri irgi nutylima, tikriausiai priskirtina prie tų, kuriems klojasi gana gerai.
Toliau G. Friedmanas dėsto, kad politinė krizė yra ta, jog nepaprastai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ne vien Europos Sąjunga, bet ir visu Europos elitu.
Ne euroskeptikams, bet eurokratams, taip giliai įtikėjusiems Europos projektu, atsiranda pasipriešinimas, ir tai atveria duris galimybei reikštis tikram europietiškam nacionalizmui, kurio jau pastebime ženklus. O kai Europa tampa nacionalistiška, pasaulis ima nervintis.
Tada D. Judsonas primena vieną straipsnį apie Berlyno sienos griūtį, kuriame G. Friedmanas kalbėjęs ne tiek apie sienos, kiek apie marksizmo, tų naujosios kairės ideologijų, kurios „dominavo mano ir Jūsų jaunystėje septintame aštuntame ano šimtmečio dešimtmetyje“, žlugimą.
Įdomus dalykas Europoje tai, kad dešinei vystantis savaip, kairė, jeigu ją taip norime vadinti, iš tikrųjų ataidi praėjusį aštuntąjį dešimtmetį. Naujoji Ispanijos politinė partija „Podemos“ reikalauja minimalaus atlyginimo ir daugelį kitų aštuntajam dešimtmečiui tinkamų dalykų, tačiau tikroji konkurencija vis dėlto reiškiasi tarp centro dešinės ir populistinės kraštutinės dešinės, teigia D. Judsonas. O gal tai iškreiptas įvertinimas?
Ne, neiškreiptas, atsako G. Friedmanas ir tęsia: „Kai grįžtame dar toliau atgalios, į trečiąjį dešimtmetį, kada paskutinį kartą matėme tokį intensyvų, masyvų socialistų veržlumą ekonominiais klausimais, tai komunistai už Sovietų Sąjungos ribų tikrai buvo aktyvūs, tačiau reali galia vis dėlto išniro ir išsilaikė B. Mussolinio ir A. Hitlerio bei kitų kraštutinės dešinės režimų rankose.
Europos gyvenime esama pakraipos, kuri antimoderni, labai nacionalistinė, iš dalies rasistinė. Kai laikai blogi, šita pakraipa itin išryškėja. O Europos kairė, pasidalijusi tarp intelektualų ir darbininkų bei kitų, niekada nesusilydė taip, kad įstengtų, kaip Leninas padarė Rusijoje, perimti valdžią Europoje.
Kai žiūrime į tas krizes, tai įžvelgiame istorinį precedentą tam, ką matome dabar, – kraštutinės dešinės sustiprėjimą“, – daro išvadą G. Friedmanas.
D. Judsonui paklausus, ar „ekstremistai pasieks tokį bjauraus skvarbumo lygį kaip ano šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį ir po to“, G. Friedmanas atsakė: „Reikia susitaikyti su dviem dalykais.
Situacija nevaldoma, ir europiečiai neturi jai sprendimo, tad nėra taip, kad jeigu tik lauksime, tai dalykai išsispręs savaime. Skirtingos šalys, ne tik Graikija, bet ir Prancūzija su Vokietija, giliai nesutaria fundamentalių nacionalinių interesų klausimais.
Bet tai reiškia, kad dabar ne Europos Sąjunga, o tautinės valstybės Europą „veža“, jose, tautinėse valstybėse, sprendžiami reikalai. Kai kuriais atvejais tai gerai. Šią akimirką Prancūzijoje F. Hollande`as gina Prancūzijos interesus, tačiau po paviršiumi net ir ten lūkuriuoja Marie Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis frontas“, o kitose šalyse veikia griežtosios kraštutinės dešinės grupuotės.
Todėl ir manyčiau, kad Europos Sąjungai čia nesiseka, tai jos pralaimėjimai. Ryškėja faktas, kad tautinės valstybės niekada iš tiesų nedingo, tad tikrasis klausimas dabar yra šis. Kas vadovaus tautinės valstybės atsitiesimui, atsigavimui – centro dešinės ar kraštutinės dešinės partijos?
Tai iš dalies tikrai priklausys nuo to, kaip Vokietija ir Europos Sąjunga reaguos į šį procesą. Jei jos užsispirs ir agresyviai bandys išlaikyti esamą padėtį, tai padėtis taps bjauresnė“.
Į šiuos G. Friedmano žodžius D. Judsonas reaguoja domėdamasis, ar „receptas skiriamas Europos ligai gydyti nebus tas tonizuojantis vaistas, kuris gali ligonį pražudyti“?
Pasak G. Friedmano, „problema yra ta, kad prieš šešerius metus turėjome bankų krizę. Europos vadovybės ir daugelio valstybių lyderių požiūriu, tai vis dar esminis klausimas. Bet tokiu metu, kai Ispanijoje 25 procentų bedarbystė, tai panašu į pleistro uždėjimą ant hemoragijos. Tai yra tikroji Europos Sąjungos problema. Ji žino, kaip susidoroti su bankų krize dabar. Bet ji nežino, kaip tvarkytis su socialine nelaime.
Be abejo, bankų problema fundamentali, tačiau tol, kol tęsiasi šitoks nedarbas, bankininkystės sistema niekada netaps stabili, nes prekių iš Vokietijos, kuri eksportuoja 50 procentų savo BVP, pasiūla negali atitikti sumažėjusios paklausos. Negalima problemos išspręsti, kol bus tokie skaičiai, kokius dabar pietinėje Europoje matome“, – teigia G. Friedmanas.
Toliau D. Judsonas dar atkreipia dėmesį į Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją, vadinamuosius BRIC kraštus, kurie irgi rungiasi su problemomis. Kokia jų ateitis?
G. Friedmano nuomone, „kurį laiką BRIC valstybės, kurios neturi nieko bendro, išskyrus šmaikštų pavadinimą, buvo tarptautinėje ekonomikos arenoje tikrai dinamiškos galybės. Bet šitie dalykai visuomet praeina. Japonija kadaise buvo dinamiškiausia galybė tarptautinėje scenoje. Bet kas toliau?
Kinija, atrodo, grįžta prie mažesnių augimo tempų ir į diktatūrą, kad atlaikytų smūgius. Rusija rodo tik iš vieno fokuso susidedantį spektaklį – ji turi energijos išteklių, bet kai jų kainos krenta, rusams bėda. Brazilija patiria ciklinį ūkio nuosmukį, kuris dėl prasto valdymo lengvai gali virsti ilgesne krize. Tad kokios šalys pakeis jas?
Yra 16 valstybių, kurios rodo augimo ženklus. Tai būsimas scenarijus po Kinijos. Tačiau neskaitant to, aiškus tik vienas dalykas: Europa gilioje krizėje. BRIC valstybės nebefunkcionuoja taip, kaip anksčiau. Šiaip ar taip vienintelė šalis, kurioje matyti pagerėjimo, yra Jungtinės Amerikos Valstijos – ir tai yra pati svarbiausia šio pokalbio išvada.
Kokia kvaila ir keista Amerika bebūtų, ji ekonomiškai auga greičiausiai ir vėl ima pasižymėti pačiu mažiausiu nedarbo lygiu“, – baigė pokalbį su D. Judsonu tyrimų instituto „Stratfor“ vadovas G. Friedmanas.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.
