Mįslė klausia: „Maža maža kamarėlė – aukštai pakabinta, tiktai užrakinta“. Tai riešutai, kuriuos mėgdavo krimsti jaunimas advento vakaronėse senajame Lietuvos kaime. Prisiriešutauti, prisikaupti šių atsargų seniau būdavo būtinas rudens užsiėmimas.
Mįslė klausia: „Maža maža kamarėlė – aukštai pakabinta, tiktai užrakinta“. Tai riešutai, kuriuos mėgdavo krimsti jaunimas advento vakaronėse senajame Lietuvos kaime. Prisiriešutauti, prisikaupti šių atsargų seniau būdavo būtinas rudens užsiėmimas.
Etnografas ir fizikos profesorius Ignas Končius savo „Žemaičio šnektose“ rašo: „Riešutauja, kai riešutai lengvai išlaužiami iš kevalo – prigvildę. Norėdami riešutus ilgiau palaikyti, nelaužo jų iš kevalų, bet palaiko, kolei kevalai apdžiūna. Dar geriau – kasa į žemę kuriam laikui (kanapiuose, turbūt, kad niekas nematytų, kur slepiama). Arba deda daržinėje į šieną, tik kad pelės neužeitų – išnešios. Išlaužę iš kevalų, beria į vandenį; laiko tik tuos, kurie skęsta, plūstančius čia pat suvalgo“.
Aukštaičių sutartinėje skamba:
Taigi lazdynas – tarsi mitinis Pasaulio medis. Ties juo varžosi amžinieji priešininkai – Velinas ir Perkūnas. Sakmės – atspindys to tolimo, priešistorinio pasaulio reiškinių suvokimo. Sakoma, kad velnias bijo lazdyno, kurio šakelėmis galima nuo jo apsisaugoti – bereikia jomis apkaišyti duris ir langus. Kita vertus, po lazdynu – velnio nepasiekiančios Perkūno kulkos. Ir žmogui patariama per audrą griaudžiant slėptis po lazdynu, nes tikima, kad į jį netrenks žaibas. O lazdyno šakelės, ypač šventintos per Devintines ar Verbines, yra apsauga nuo perkūno.
Pasakose, kuriose dainuojami intarpai turi priedainį „du riešučiu“, ypatingiems vaikams, gimusiems su saule kaktoje, mėnesiu pakaušyje ir iš šalių po žvaigždę, tenka įvairių išbandymų: piktų giminaičių ar įmočių raganų valia, apgavystėmis jie mėtomi po kūtes gyvuliams sumindyti, pintinėje ar kubile paleidžiami į upę, patiria kitą sunkią dalią. Taip pat jiems tenka atlikti užduotis, susijusias su riešutais. Karalius, žadėdamas pusę karalystės, užduoda suskaičiuoti statinę riešutų arba įminti mįslę. Tada vaikas skaičiuoja riešutus, dėliodamas po du ir pasakodamas savo gyvenimo istoriją:
Kaip išgvildenti tos pasakos esmę? Gal patyręs tokius išbandymus vaikis įgavo drąsos, proto, išmoko „krimsti gyvenimo riešutą“? O gal suvokė kažką labai esminio, atrado svarbiausias gyvenimo tiesas? Kitos pasakos riešutas po kietu kevalu saugo paslaptį, o gal ir stebuklą – našlaitei paliktus Saulės, Mėnesio, Žvaigždžių rūbus ir laimę.
Riešutai gardūs netgi pasaulio kūrėjui! Štai pasakoje, kurią paskelbė Mečislovas Davainis-Silvestraitis, sekama: „Žiūrėjo Prakorimas iš antro karto ant žemės iš palociaus pro langą, krimsdamas dangaus riešutus, kurie tam darže labai buiniai augo… Čia matydamas didelį ant žmonių prispaudimą, teip tada pasigailėjęs mislydamas sau: „koc viens žmogus teišliktų nuo tvano metų.“ Teip tada kiautą riešuto išėmė ir išmetė par langą ant skęstančių žmonių. Teip tropijo, kad vienas senis diedukas ir bobutė gavo įsisėsti į tą kiautą riešuto.“ Taigi žmonija po tvano iš naujo atgimė iš riešuto...
Riešutaujant nedažna rasti kevalais suaugusius du riešutus. Tai – geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas. Vadino tokį keimeriu. Sakydavo: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi”, „Kas kišenėj nešiojas keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis”, „Dvilypis riešutas – laimė“. S. Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Todėl ir tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Esama net žodžio „tuoktis“ sinonimo – „keimariuotis“.
Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo toks jaunimo advento vakaronių žaidimas, vadinamas „krimsti keimerį“. Lyg ir kokios lažybos. Du jauni vaikinai ar merginos (gali ir vaikinas su mergina) susitaria lošti iš kokio nors draudimo ir to, ką laimėjęs gaus, – pinigėlį, daiktą ar skanėstą. Tada suvalgo abu po pusę keimerio, kalbėdami: „Kremtu, kremtu keimerį, man duok, Dieve, atminti, tau – užmiršti, nuo tavęs visus keimerius atimti”.
Draudimų gali būti įvairių: lošiama „iš pašauktynių”, „iš prisėstynių”, „iš paduotynių” ir kitaip. Jei iš pašauktynių, tai negalima atsiliepti, kai tas, su kuriuo keimerį krimtai, pašauks vardu. Atsakyti galima, tačiau tik po to, kai ištari: „Atsiliepiu, bet ne už keimerį.” Iš prisėstynių žaidžiant, lažybų partnerio akyse negalima atsisėsti, neištarus „Sėduos ne už keimerį”. Žodžiu, negalima užsimiršti, būti išsiblaškiusiu, antraip tuoj apsijuoksi. Kadangi keimerį reta surasti, o jis dar ir laimę nešantis, žaidimui pakakdavo sukrimsti pusiau paprastą riešutą. Arba duonos kriaukšlelį, perlaužus pusiau.
Kalboje riešutas siejamas su protu – atmintimi ir gebėjimu spręsti užduotis. Juk sakoma: „Gliaudo uždavinius kaip riešutus“; „skaičiuoja vaikas kaip riešučius kremta“. Su riešutais žaidžiamas spėjimas „Pora–lyka“: reikia atspėti, porinis ar neporinis riešutų skaičius saujoje sugriebtas. Arba žaidimas „Kumža–pakumža“: reikia atspėti, po kuriuo sugniaužtos saujos pirštu riešutas slepiasi.
Su advento meto gamtos reiškiniais buvo siejamas ir būsimas kitų metų riešutų derlius. Jų bus gausu, jeigu dažnai sninga dideliais kąsniais ar vėjas neša pūgą.
