Nors galima sakyti, kad Rusija veda propagandos karą su likusiu pasauliu, tačiau negalima sakyti, kad jai iš to būtų didelės naudos. Bent jau tokį įspūdį mums palieka užsienio spauda. Joje, beje, dalykai kartais tiesiai šviesiai vadinami tikrais vardais, diferencijuojama tarp Rusijos ir Vladimiro Putino.
Nors galima sakyti, kad Rusija veda propagandos karą su likusiu pasauliu, tačiau negalima sakyti, kad jai iš to būtų didelės naudos. Bent jau tokį įspūdį mums palieka užsienio spauda. Joje, beje, dalykai kartais tiesiai šviesiai vadinami tikrais vardais, diferencijuojama tarp Rusijos ir Vladimiro Putino.
Štai Vienos dienraštis „Standard“ rašė, kad ne tiek Rusija, kiek V. Putinas sustabdė dujotiekio projektą „Pietų srautas“. Tai irgi pasekmė to, kad Vakarų sankcijos ima veikti. Bet tai toli gražu dar nežymi įtampos silpnėjimo.
Kas pasijunta varomas į kampą, tas linksta į neracionalias reakcijas. Kuo stipriau Rusijos ūkio krizė persismelks į kasdienį žmonių gyvenimą, tuo labiau V. Putinas kaltę suvers priešiškoms jėgoms Vakaruose.
Taip teigė Austrijos sostinės dienraštis, tačiau nuo savęs pridursime, jog priešiškos Rusijai jėgos veikia ne (tik) Vakaruose, bet ir pačioje Rusijoje. Pvz., V. Putinas – argi galima, atsižvelgiant į jo veiksmus, vadinti jį tikru Rusijos draugu?
Štai palyginimas: argi tie, kurie valdė Trečiąjį Reichą 1933–1945, buvo tikri Vokietijos draugai?
„Nokautas projektui „Pietų srautas“ yra diplomatinis pralaimėjimas, kuris Kremlių turėtų priversti susimąstyti“, – teigė Nyderlandų dienraštis „Volkskrant“. Būtent Kremlių!
Laikraštis dar pridūrė, jog „Maskvos nutarimui pietų dujotiekio projektą sustabdyti įtakos padarė ir baimė, kad projekto finansavimas grėsė tapti nekontroliuojamu. Tai taip pat Vakarų sankcijų pasekmė“.
„Ar šis fiasko V. Putiną privers pakeisti kursą, parodys ateitis. Tačiau neabejotina tai, kad priešiški vėjai, su kuriais Maskvai dabar reikia dorotis, gali Rusijoje pasėti abejonių dėl jo vedamos politikos išmintingumo“, – darė išvadą Amsterdamo laikraštis.
Taigi ir vėl priduriame nuo savęs: V. Putinas ir jo aplinka – vienas dalykas, o Rusija – visai kitas, ir, beje, daug didesnis. Senų, netgi garbingų tradicijų Rusija anaiptol nėra ištisai autoritarinė, tuo labiau totalitarinė, todėl jos žmonės ir turi demokratinę teisę bandyti V. Putino politiką keisti, gal net ir daugiau V. Putino neberinkti.
Apie tai, kaip galima vertinti kai kuriuos Rusijos prezidento veiksmus, Europos Parlamento narį, vokiečių krikščionį demokratą Michaelį Gahlerį šnekino ir Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistė Bettina Klein. Žvilgtelėkime į šį pokalbį.
Anot M. Gahlerio, V. Putinas savo kalboje ketvirtadienį nepasakė beveik nieko naujo. Jis daugeliu atžvilgių apsiskaičiavo ir dabar išbando dėmesio nukreipimo manevrą, žadėdamas Rusijos ekonomiką pagerinti.
„Ukrainos krizės klausimu, – sakė M. Gahleris, – pasigendu V. Putino pareiškimo, kad jis pasirengęs Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos atstovams tikrai suteikti priėjimą prie Ukrainos ir Rusijos sienos, o juk tai ir buvo numatyta Minsko protokolu.“
„O ir kitus reikalavimus, pvz., paramos tenykščiams sukilėliams sustabdymą, jis, žinoma, irgi praleido negirdomis. Bet tai, kad jis pasirengęs bendradarbiauti, juk ir mes tam esame pasirengę, tik, žinoma, tai darysime tik to, kas susitarta Minsko protokolu, pagrindu“, – teigė M.Gahleris.
Toliau, spaudžiamas žurnalistės B. Klein, ar tikrai V. Putino kalboje tautai nebuvo nieko naujo, M. Gahleris kalbėjo:
„Na, taip, jeigu Krymo prijungimui jam jau reikia šauktis sakralinių pateisinimų, tai jau beveik avantiūristiška. Juk tada galėtume griebtis daugelio pasiteisinimų teritorijų pakeitimui.
Apskritai manau, kad jis per visus praėjusius metus daug kur apsiskaičiavo. Pirma, dėl Krymo prisijungimo kainos. Po to jis galvojo, kad Donbase ir rytų Ukrainoje žmonės jį ko gero pasitiks mosuodami vėliavomis. Bet ir tai neįvyko, todėl jam reikėjo persijungti, vėl griebtis tariamųjų sukilėlių ir ten pasiųsti savo paties dalinius.
Toliau jis apsiskaičiavo ir dėl Vakarų ir Europos Sąjungos sugebėjimo kartu suderinti bendras stiprias pozicijas, pagaliau jis per mažai įvertino pačių sankcijų veiksmingumą, nuo kurio jis dabar bando nukreipti dėmesį sakydamas, kad Rusija savo ūkį sustiprinti gali ir savo pačios pastangomis.
Pozityviai žiūriu į tai, kad Vakaruose pasiekėme bendrą poziciją. Ir neapsigaukite: jeigu į visa tai žiūrėsime apibendrinančiu žvilgsniu – nuo rublio vertės nukritimo per akcijų biržos sugriuvimą iki investicijų, kurių daugiau nebebus, netekimą ir pinigų iš Rusijos išplaukimą, ir naftos kainų sumažėjimą, – tai viską sudėjus V. Putinas jau pačios Rusijos interesų labui turėtų šiek tiek nusileisti – ir tai vėlgi Minsko protokolų pagrindu“, – sakė M. Gahleris.
Žurnalistei B. Klein nurodžius, kad V. Putinas žadėjo „daugiau padaryti, kad sustiprėtų Rusijos ekonomika“, M. Gahleris drožė, jos jis nori daugiau padaryti.
„Ogi ką? Jo vienintelė idėja per tuos dešimtmečius ar tą dešimtmetį, kai jis valdžioje, buvo ta, pajamas iš dujų ir naftos kišti į pasenusią pramonę užuot priėmus modernizavimo partnerystę, kurią jam siūlė ir neįsiūlė Europos Sąjunga ir Vokietija.
Jis nemoka modernizuoti, jis moka tik pinigus kišti į senas, surūdijusias gamyklas, bet dabar jam tų pinigų labai konkrečiai trūksta, nes smunka naftos ir dujų kainos. Todėl jis ir atsidūrė milžiniškuose sunkumuose, tad visos kalbos apie ūkio sustiprinimą yra tik švilpavimas girioje, optimizmo pamokslai be jokios už jų esančios substancijos“, – teigė Europos Parlamento politikas M. Gahleris pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“.
Kita žiniasklaida išsakė panašius požiūrius. Anot dienraščio „Welt“, „V. Putino kalba leidžia daryti tik vieną išvadą: šitas vyras ir toliau priešinsis Vakarams“.
Pasak dienraščio „Frankfurter Allgemeine“, „savo paaiškinimu, kad Krymas rusams toks pat šventas, kaip Šventyklos kalnas Jeruzalėje žydams ir musulmonams, V. Putinas save kilstelėjo į nacionalinio religinio išganytojo lygį. Tai grynų gryniausias didrusiškas opiumas liaudžiai.“
Apžvalga skaityta per LRT Radiją.
