Jei kas ir buvo stulbinamo programinėje Rusijos prezidento kalboje Federaliniam susirinkimui, tai kad joje nebuvo nieko nauja. Atrodo, kad lėtai, labai lėtai į Kremlių ateina tikrovės suvokimas, ir jis niūrus: Vladimiras Putinas joks gelbėtojas.
Jei kas ir buvo stulbinamo programinėje Rusijos prezidento kalboje Federaliniam susirinkimui, tai kad joje nebuvo nieko nauja. Atrodo, kad lėtai, labai lėtai į Kremlių ateina tikrovės suvokimas, ir jis niūrus: Vladimiras Putinas joks gelbėtojas.
Galima tik užjausti tūkstantinę auditoriją Šventojo Jurgio salėje Kremliuje. Ketvirtadienį jie visi ten susirinko suprasdami, kad atėjo sunkūs laikai. Bet neišgirdo nieko, kas galėtų suteikti vilties. Nacionalinis lyderis, kurio laimėjimams dar prieš kelis mėnesius plojo atsistoję, nepateikė nei idėjos, kur sukti, nei recepto, ką daryti.
Žodžio „nafta“ Vladimiras Putinas išvis nepaminėjo. Dėl rublio kurso kritimo žvalgybos vadovas apkaltino – ką gi daugiau – Jungtines Valstijas, siekiančias nuversti V. Putiną. Ekonomikos ministro skaičius apie artėjančią recesiją V. Putino ekonomikos patarėjas atmetė kaip „techninę klaidą“.
Mažėjantis pinigų srautas, kol iš esmės nekinta ekonomikos struktūra, anksčiau ar vėliau sukels savitarpio skerdynes tarp elitų, o paskui ir maištus visuomenėje.
Bet V. Putinas teisinosi ir gynėsi, kartodamas senus argumentus arba pateikdamas juokingai silpnus naujus. Neigė tikrovę. Ir siūlė žingsnius, kurie, visi puikiai supranta, ne tik nepadės išgelbėti ekonomikos, bet ir atsiduoda desperacija.
Staiga jis pasirodė silpnas, o šalis – dreifuojanti be krypties.
Galima sakyti, kad pastaruosius metus Rusija gyveno V. Putino iliuzijoje. Per trečiąją kadenciją vis labiau įtikėjęs nesąmone, kad Vakarai tik ir rezga planus prispausti Rusiją, o jį patį nuversti, Kremliaus vadovas ėmėsi priemonių užbėgti už akių ir parodyti, kad nesileis stumdomas. Daugiau kaip dešimtmetį rengtus planus užgrobti Krymą ir sukelti sumaištį Rytų Ukrainoje jis ėmė vykdyti pasinaudodamas patogia proga. Ir pasiekė viską, ko galėjo tikėtis.
Penkiolika metų jį lydėjo sėkmė – paradoksaliai, visų pirma, dėl to, kad Vakarai ne tik nesiekė jo nuversti, bet užmerkdavo akis į tai, kas sklido iš Rusijos, ir kuo skubiau mėgindavo grįžti prie „normalumo“, „neerzinti“ ir „leisti išsaugoti veidą“. Bet dabar V. Putinui reikia nebe sėkmės, o strategijos. Jis tebesiūlo retoriką.
Brėkštanti tikrovė atidengia paklydimo mastą, bet jau vėlu. Atkirčio Vakarams iliuzija ėmė gyventi savo gyvenimą, pažadinusi iracionalų, izoliacionistinį gaivalą, kuris režimui pražūtingas.
Drąsindamas save, kad Rusija „stipri ir savimi pasitikinti“, V. Putinas žadėjo, kad ji niekada nepasuks „saviizoliacijos, ksenofobijos, įtarumo ir priešų ieškojimo keliu“, nes „visa tai silpnumo išraiškos“. O juk plika akimi matyti, kad būtent šiuo keliu ir pasuko.
Atkirsta nuo racionaliojo tarptautinės ekonomikos prado, užsienio politiką grindžianti nuoskaudomis, vidaus gyvenimą – prievartine mobilizacija, silpna Rusija anaiptol nėra mažiau pavojinga pasauliui. Ko gero, labiau.
Bet padėtis atsidūrusi aklavietėje, kur abi pusės neturi erdvės ir valios dideliems žingsniams.
V. Putinas nebedaug galės pakeisti, nebent ryžtųsi išsižadėti savo pastarųjų metų grobio.
Nebedaug norės keisti ir Vakarai. Juose net didieji užtarėjai priversti susitaikyti, kad tokia Rusija nuolaidų nenusipelno, ir net didieji kritikai priversti pripažinti, kad dar aštresnė bausmė nerealistiška.
Ko V. Putinas nori ir su kuo sutiktų kokiame nors didžiajame kompromise, neaišku. Bent jau Angelai Merkel to nepavyko išklausti per keturias valandas akis į akį.
Tai, ką jis išdėstė metiniame pranešime, prieš metus būtų privertę Vakarų pasaulį baisėtis. Bet dabar nebesulaukė jokios reakcijos. Net ovacijų salėje nesulaukė.
Bemaž viskas, ką buvo galima pasakyti, per šiuos metus pasakyta – ir Rusijoje, ir Vakaruose. Bet, dar svarbiau, padaryta bemaž viskas, ką buvo galima padaryti: Rusija sudraskė bet kokias tarptautinio bendrabūvio taisykles ir pradėjo karą Europoje, o Vakarai, net jei nepaslankūs ir nevieningi, atsakė tuo, kuo gali: parodė, kad ekonomika gali smogti skaudžiau, negu buvo galima pagalvoti.
Dabar belieka užgniaužus kvapą stebėti tai, kas turi daug šansų tapti, pasak angliško posakio, sulėtintu traukinių susidūrimu.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
