Vienam Lietuvos policininkui dešimčiai metų tenka vienintelė uniforma. Benzino jų automobiliams važiuoti gaudyti nusikaltėlių ne visuomet užtenka. Lietuvos policininkai, turintys garantuoti piliečių saugumą, tapo savotiškais valstybės posūniais.
Vienam Lietuvos policininkui dešimčiai metų tenka vienintelė uniforma. Benzino jų automobiliams važiuoti gaudyti nusikaltėlių ne visuomet užtenka. Lietuvos policininkai, turintys garantuoti piliečių saugumą, tapo savotiškais valstybės posūniais.
Švedijos ir Jungtinės Karalystės policininkai, palyginti su mūsiškiais, vyresni, labiau subrendę ir garantuoti dėl ateities. Iš to atsiranda pasitikėjimo savimi ir reikalingumo jausmas.
Į Švedijos policiją priimami asmenys, turintys aukštojo mokslo diplomą, taigi ir gyvenimo patirties. Dažnas Švedijos pareigūnas žilstelėjęs, brandaus amžiaus. Anglijos policininkai vaikšto išdidūs kaip lordai, jų pasitikėjimas savimi jaučiamas per atstumą. Vien nuo jų žvilgsnio dingsta noras krėsti kvailystes, o ką jau kalbėti apie nusikaltimus.
Lietuvos policininkai greta švedų ir anglų atrodo lyg profesinės mokyklos moksleiviai. Atkūrus nepriklausomybę Milicijos akademijos pastatai atiteko Mykolo Romerio universitetui, mokymo bazė buvo perkelta į Kauną, mažinant ne tik studijų finansavimą, bet ir trukmę.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje policijos veiklos studijas renkasi ne geriausi moksleiviai. Dažniausiai tie, kurie niekur kitur neįstojo. Kuris apie sotų gyvenimą ir prestižinį darbą svajojantis jaunuolis rinksis profesiją, iš kurios sunkiai sudurs galą su galu, privalės taupyti benziną, o po darbo lopyti uniformą? O kur dar darbas naktimis, per šventes...
Žiniasklaidoje skaitau buvusio vidaus reikalų ministro dūsavimus, kad Estijoje gerokai mažiau policininkų, kad jie dirba geriau. Tačiau kas dabar jau buvusiam ministrui trukdė imtis reformos, apie kurią kalbama keli dešimtmečiai? Ką jis padarė, kad būtų užlopytas skylėtas vidaus reikalų sistemos biudžetas ir pakeistas atsainus valstybės požiūris į piliečių saugumą?
Nepateisinama, kad automobilius girti vairuoja ir žmones keliuose žudo policininkai. Galiu įtarti, kad policininkų neapleidžiantis jausmas, jog šalyje yra tarsi trečias brolis Jonas, galėjo prisidėti prie liūdnos nūdienos situacijos.
Tenka pripažinti, kad sugrįžome į laikus, kai vidury baltos dienos vėl drįstama šaudyti į teisėjus, grobiamos jaunos moterys, susimezgė tarptautiniai prekybos žmonėmis, narkotikų kontrabandos tinklai, auga nauja nusikaltėlių karta. Į Europos Sąjungą ne tik išvyko, bet ir atvyksta daug patyrusių „mokytojų“.
Jeigu valstybės požiūris į policininkus toks atsainus, ar ji gali iš jų reikalauti gaudyti nusikaltėlius ir net rizikuoti gyvybe? Jeigu valstybė abejinga piliečių saugumui, ko galima tikėtis iš basakojės policijos?
Apie kokį žmogaus pasitikėjimą policininkais ir jų reikalingumą galima kalbėti, jeigu jiems tenka taupyti benziną ir atsiliepti ne į kiekvieną nelaimės šauksmą? Kaip spręsti, kam tiesti pagalbos ranką: gal mesti burtus?
Lietuvių posakis „Pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi“ policininkams, deja, netinka. Apšiurusią uniformą vilkinčio policininko dažnas per slenkstį neįsileistų. Taigi nebūtų galimybės patikrinti proto.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
