Lapkričio 11-oji diena labai turtinga istorine atmintimi. Tądien 1918 m. pasibaigė Pirmasis pasaulinis arba Didysis karas, Vokietijos karinei vadovybei Kompjeno miške pasirašius kapituliacijos aktą. Žinia, karas pasibaigė ne Lietuvai, kurios savanoriai dar turėjo kovoti ir su bermontininkais, ir su bolševikais, ir su lenkų legionieriais.
Lapkričio 11-oji diena labai turtinga istorine atmintimi. Tądien 1918 m. pasibaigė Pirmasis pasaulinis arba Didysis karas, Vokietijos karinei vadovybei Kompjeno miške pasirašius kapituliacijos aktą. Žinia, karas pasibaigė ne Lietuvai, kurios savanoriai dar turėjo kovoti ir su bermontininkais, ir su bolševikais, ir su lenkų legionieriais.
Tačiau tos kovos buvo jau už savąją valstybę, už jos nepriklausomybę. Tą pačią dieną Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro. O 1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė nutarimą prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Beje, lapkričio 11-ąją 1885 m. yra gimęs Stasys Šilingas, vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos steigėjų ir stiprintojų, parašęs „Gintarinę deklaraciją“ – dokumentą, pagrindžiantį paminėtą politinį aktą.
Kultūros istorijoje ši data ryški kaip Eduardo Gizevijaus (1798–1880) gimimo diena, 216-osios metinės. Tai žmogus, labai nusipelnęs mūsų etninei kultūrai, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos dainų ir etnografinės medžiagos rinkėjų, Tilžės gimnazijoje lietuvių kalbos mokęs per 50 metų.
Iškiliai lapkričio 11-ąją pažymi protestantiškasis pasaulis: šios dienos išvakarėse 1473 m. gimė Martynas Liuteris, didysis bažnyčios reformatorius. Iškėlęs lozungą, kad kiekvienas žmogus privalo Dievo žodį pažinti pats, labai paskatino religinės spaudos nacionalinėmis kalbomis radimąsi bei mokyklų steigimąsi. Jo garbei vardą gavo ir Martynas Mažvydas, mūsų raštijos pradininkas, 1547 m. išleidęs lietuviškąjį „Katekizmą“.
Į krikščioniškąjį kalendorių ši data buvo įrašyta dar VII amžiuje kaip šv. Martynas. Šventei vardą suteikė Turino vyskupas Martynas, gyvenęs apie 315–400 m. Italijoje. Kilęs iš Panonijos (dabartinės Vengrijos), jaunystėje buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip šaunus karys, bet ir gailestingumu, užuojauta vargšams. Sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą ir pusę atidavė vargšui. Naktį susapnavo Kristų, apsigobusį tąja apsiausto dalimi. Scena su elgeta dažnai vaizduojama šv. Martyno ikonografijoje, taip pat ir lietuvių tautodailėje – skulptūroje bei medžio raižiniuose. Tai raitelis, ištiesęs gailestingumo ranką vargetai.
Feodalinėje sanklodoje gyvenant, šv. Martyno diena būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas: derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa kuo pilni. Pirmiausia – kas priklauso kunigaikščiui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Per šv. Martyną taip pat būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos.
Vakarų Lietuvoje šeimyną – bernus ir mergas – samdydavo ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną – „šaltyšių“. Su kerdžiumi (dar vadinamu ustovu, skerdžiumi, piemenų karaliumi) kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti bendrą galvijų bandą tik iki šv. Martyno. Gauna jis savo užmokestį, atsisveikina su piemenėliais, ir – namolei.
Šventas Martynas, sakydavo, tvartus uždaro. Tada ir augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės, kaip šį rudenį. Bet piemenukams norisi greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, jie imdavosi burtų: apie pamiškės beržą su dainomis vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Ir išmoningas eisenas su beržo tošės žibintais paskui oželį ištaisydavo.
Šios žaismingos apeigos įdomios etnologams: tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios baltų religijos ritualas. Oželis yra andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“. Apie rudeninį aukojimą yra žinių iš Mažosios Lietuvos istoriografinių XVI a. šaltinių.
Tradiciniame kalendoriuje ši diena yra tokia svarbi sezoninės orų kaitos riba, kad neretai įvardijama ir paskutiniąja rudens švente. Po jos prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis ir dienos metu gruodas.
Todėl iš šios dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai“. Arba sakoma trumpiau: „Martynas su bradu, Kalėdos su ledu“. Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu valgis. Iš žąsies krūtinkaulio taip pat spėjama apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – bus gilu sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių. Galima paspėlioti ir pagal paskutinius išskrendančius paukščius: žemai lekia žąsys – bus dar lietaus, o jei gulbės – greitai pasnigs.
Senų senovėje šiuo metu būdavo pats laukinių žąsų medžioklės įkarštis. Mat atskridusios iš tolimos šiaurės, nemačiusios žmonių, jos nebaikščios. Iš čia ir palyginimas: „Kvaila kaip žąselė“. O namuose užaugintas – į žąsų mugę. Tai dar viena Martyno dienos tradicija, kuri buvo labai išplitusi Mažojoje Lietuvoje, Paprūsėje.
Beje, ji neseniai atgaivinta Stoniškėse, Pagėgių rajone. Praktiškieji suvalkiečiai, jeigu tekdavo žąsis ginti į tolimesnio bažnytkaimio turgų, jas apaudavo, kad kojelių nepasižeistų. O kaip? Nagi pergindavo per lipnią smalą, tada per smėlį – ir apautos!
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
