Artėja Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Palikę visus baigtus ir nebaigtus darbus, mes sėsime į transporto priemones ir važiuosime ten, kur mus ves ne tik pareigos aplankyti artimųjų kapus jausmas, bet ir kitokie jausmai. Tai gali būti ir liūdesys, prisimenant amžinybėn išėjusiuosius, ir džiaugsmas aplankyti gimtąjį kaimą ar miestelį.
Artėja Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Palikę visus baigtus ir nebaigtus darbus, mes sėsime į transporto priemones ir važiuosime ten, kur mus ves ne tik pareigos aplankyti artimųjų kapus jausmas, bet ir kitokie jausmai. Tai gali būti ir liūdesys, prisimenant amžinybėn išėjusiuosius, ir džiaugsmas aplankyti gimtąjį kaimą ar miestelį.
Prancūzų filosofas Anri Bergsonas, gyvenęs XIX šimtmečio antrojoje ir XX šimtmečio pirmojoje pusėje, pastebėjo, kad žmogaus protas vadinamąjį objektyvųjį laiką suvokia subjektyviai. Šio subjektyvaus suvokimo dėka ilgiausi objektyvios tikrovės laikotarpiai yra sutraukiami, suspaudžiami į trumpesnius.
Ar ne šios mūsų proto savybės dėka mes galime galvoti apie seniai įvykusius dalykus kaip apie ką tik nutikusius? Ar ne ši mūsų proto savybė leis mums, stovintiems prie artimųjų žmonių kapų, suspausti savo atmintyje tuos įvykius, kurie nutiko jau po mums brangių žmonių mirties ir prisiminti tuos dalykus, kuriuos patyrėme su jau amžinybėn išėjusiaisiais?
Gal būtų galima žmogaus atmintį lyginti su kino juosta, kuri nuo tikrosios kino juostos skiriasi tuo, kad jos nereikia sukti, norint surasti reikalingą kadrą. Po šią juostą mes galime šokinėti kaip panorėję, galime greitai ištraukti bet kurį laikotarpį. Bėda tik ta, kad tokiems darbams dažniausiai neturime laiko, todėl artimųjų žmonių kapų lankymas yra puiki proga mintimis nukeliauti į praeitį.
Tačiau Vėlinės kaip santykis su mūsų praeitimi yra tik vienas iš šios tradicijos aspektų. Tai – mūsų asmeninis gyvenimas, mūsų prisiminimai, sapnai, skausmo ir džiaugsmo ašaros, kaltės prieš mirusiuosius ir dėkingumo jiems jausmai. Šalia šio asmeninio, individualaus aspekto yra ir kitas – socialinis. Juk ir pati Vėlinių tradicija yra ne asmeninė, bet mūsų tautos, ir ne vien mūsų, bet ir kitų tautų tradicija.
Mirusiųjų prisiminimas ir pagerbimas, ateinantis iš giliausios senovės, greičiausiai liudija sąmoningą ar nesąmoningą suvokimą, kad mes, gyvieji, esame tik viena grandis ilgoje amžinosios tvarkos grandinėje. Vienintelis mūsų išskirtinumas yra tai, kad mes, dabar gyvenantieji, esame jungiamoji grandis tarp jau išėjusiųjų kartų ir dar ateisiančiųjų kartų.
Žmonių giminė turi vieną keistoką savybę, kurią dalis žmonijos suvokia ir bando ją įveikti, tačiau kita dalis jos kaip ir nemato. Ta savybė – tai naivus gyvosios kartos manymas, kad iki jų gyvenusios kartos tik atliko paruošiamuosius darbus dabarčiai ir kad tik dabar prasideda kažkoks tikras žmonijos gyvenimas. Vienas ryškesnių tokio mąstymo pavyzdžių buvo Karlo Marxo manymas, kad tik XIX šimtmetyje prasideda tikroji žmonijos istorija, nes ankstesnės epochos buvo tik žmonijos priešistorija. Kodėl? Ogi todėl, kad tik XIX amžiuje materialinės gamybos visuomeniškumas tapo nesuderinamas su privačiu jos rezultatų pasisavinimu. To dėka įvyks revoliucija, po kurios visuomeninės gamybos rezultatus savinsis ne saujelė kapitalistų, bet visa visuomenė.
Gyvosios kartos susireikšminimas yra, matyt, neišvengiamas, tačiau ir taip susireikšminus kažkur bent pasąmonėje virpa mintis, kad galgi nesame istorijos bamba, kad kitose epochose gyvenę žmonės buvo už mus ne kvailesni ir padarė ne mažiau reikšmingų darbų.
Todėl Vėlinės yra gera ir būtina proga gyvajai tautos kartai prisiminti jau išėjusias amžinybėn kartas, bent jau kapinėse mintimis pabendrauti su tų kartų žmonėmis, savotiškai pasitarti su jais, paspėlioti, kaip jie pasielgtų toje ar kitoje mus užklupusioje situacijoje. Gal todėl per Vėlines žmonės lanko ne tik savo artimųjų, bet ir nusipelniusiųjų mūsų tautai ir valstybei žmonių kapus.
Palinkėkime vieni kitiems saugios kelionės per Lietuvą!
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
