Nuomonės

2019.03.09 12:15

Mykolas Drunga. Prancūzijos prezidentas – Europos pavasario šauklys

Mykolas Drunga, apžvalgininkas, LRT.lt2019.03.09 12:15

„Įvesti visoje Europoje vienodą minimalų atlyginimą, steigti agentūrą demokratijai apginti – tai tik dvi iš daugelio idėjų, kurias Prancūzijos prezidentas siūlo Europai atnaujinti“. Taip rašo Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ ir tęsia:

„Vos tris mėnesius prieš Europos Parlamento rinkimus Emmanuelis Macronas šoka į priekį ir reikalauja giliai siekiančių reformų.

„Negalime sau leisti, kad nacionalistai, nesiūlantys jokių alternatyvų, pelnytųsi  iš tautų apmaudo. Negalime būti nakvišomis  mieguistoje Europoje“, – rašo jis autoriniame komentare, kurį kovo 5 d. vienu ir tuo pačiu metu išspausdino Vokietijos dienraštis „Welt“, Prancūzijos dienraštis „Parisien“ ir kiti pagrindiniai 28-ių Europos Sąjungos šalių narių dienraščiai.

Prancūzijos prezidentas ypač stipriai pasisako už griežtesnę sienų apsaugą. Jis reikalauja naujai apmąstyti Šengeno erdvę.

„Visi norintieji jai priklausyti  privalo patenkinti atsakomybės (griežtos sienų kontrolės) ir solidarumo (bendra prieglobsčio politika su vieningomis priėmimo ir atmetimo taisyklėmis) reikalavimus“, – rašo jis ir priduria, jog siena reiškia „laisvę esant saugiems“.

Šia dvasia E. Macronas siūlo bendrą pasienių policiją ir europietišką prieglobsčio suteikimo ar atmetimo valdybą. „Migracijos atžvilgiu aš tikiu tokia Europa, kuri saugo ir savo vertybes, ir savo sienas“.

Viena „Tagesspiegelio“ skaitytoja rašo, jog „E. Macrono idėjos visiškai teisingos, kurias reiktų įgyvendinti, idant Europos Sąjunga taptų veiksminga valstybių bendrija ir pasaulyje turėtų daugiau svorio.

Gėda, kaip jis kitų Europos Sąjungos šalių narių ignoruojamas, visų pirma Vokietijos“.

„Tuo pačiu, – toliau rašo „Tagesspiegelis“, – E. Macronas reikalauja, kad gynybos politikoje susiderinus su NATO ir europietiškaisiais sąjungininkais būtų didinamos karinės išlaidos ir kuriama Europos Saugumo taryba įtraukiant ir Didžiąją Britaniją. 

Apskritai jis britams tris savaites prieš jų galimą išstojimą iš Europos Sąjungos ištiesia ranką. Nors „Brexitas“ yra „aklavietė“ ir „krizės Europoje“ simbolis, E. Macronas pasisako už Europą, kurioje Didžioji Britanija „susirastų visateisišką sau vietą“.

Praeityje E. Macronas išstojimo derybose britų atžvilgiu visada laikėsi kietai.

Tam, kad Europoje būtų apsaugota demokratija ir laisvė, jis siūlo sukurti agentūrą, kuri žiūrėtų, kad rinkimai nenukentėtų nuo programišių atakų ir manipuliacijų.

Pati Prancūzija pernai priėmė opozicijos stipriai sukritikuotą įstatymų paketą prieš per rinkimų kampanijas tikslingai skleidžiamą klaidinančią informaciją.

„Šia nepriklausomybės dvasia turėtume uždrausti ir Europos politinių partijų finansavimą per svetimas galybes“, – rašo E. Macronas.

Buvęs investicijų bankininkas pasisako ir už konkurencijos politikos Europoje reformą bei naują verslo politikos kryptį.

„Europa nėra antros rūšies galybė“, teigia jis ir ragina bausti ar uždrausti įmones, kurios kėsinasi prieš aplinkosaugos standartus, duomenų apsaugą ar mokesčių mokėjimą.

Viešų pirkimų atveju reikėtų pirmenybę teikti europietiškoms firmoms, kaip kinai ar amerikiečiai pirmenybę teikia savo šalių įmonėms.

O dėl socialinės politikos, tai „Europoje, išradusioje socialinį draudimą, visoms darbuotojoms ir visiems darbuotojams turi būti įvestas pamatinis socialinio saugumo užtikrinimas, kuris garantuotų joms ir jiems vienodas algas už vienodą darbą ir kiekvienai šaliai pritaikytą ir kasmet iš naujo suderėtą minimalų atlyginimą visos Europos mastu“, – rašo E. Macronas.

Tuo pačiu Europos Sąjunga turėtų nepamiršti ir klimato krizės. „Ar galėsime savo vaikams pažvelgti į akis, jeigu neišpirksime ir savo kaltės klimatui?“ – klausia E. Macronas ir siūlo įsteigti Europos klimato banką, kuris finansuotų ekologinę kaitą. „Visos mūsų institucijos privalo savo tikslu turėti klimato saugojimą“, – taria Prancūzijos prezidentas.

Visi šie reikalavimai galėtų reikšti „naują Europos pradžią“, kuri remtųsi trimis „laisvės, apsaugos, pažangos“ stulpais. „Užtat turėtume dar prieš šių metų pabaigą su Europos Sąjungos institucijų ir jos šalių narių atstovais sukviesti europinę konferenciją, kurioje aptartume mūsų politiniam projektui reikalingus pokyčius, be jokių tabu, įskaitant ir esamų sutarčių reviziją“, – rašo E. Macronas.

Į jo pasisakymą greitai reagavo buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas ir Vokietijos krikščionių demokratų bei socialdemokratų koalicinėje vyriausybėje buvęs užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis.

Dienraštyje „Tagesspiegel“ jis paskelbė savo kaip svečio komentarą, kuriame rašo, kad „A. Merkel verčia E. Macroną elgtis savarankiškai“, nes „vokiečių ir prancūzų variklis sustojęs“, nors „Berlynas turėtų kartu su Paryžiumi inicijuoti bendrą saugumo ir pramonės politiką“.

Anot S. Gabrielio, „Eliziejaus rūmuose imama suprasti, kad Vokietijoje nuovoka apie prancūziškumą nelabai didelė, tiek kalbine, tiek perkeltine prasme. Todėl valstybės prezidentas E. Macronas savo žaižaruojantį atsišaukimą už vieningą ir stiprią Europą dėl visa ko savo asmeninėje svetainėje paskelbė ir vokiškai.

Tai per vienerius metus jau trečias kartas, kai Prancūzijos prezidentas išdėsto savo idėjas Europos ateičiai. Kaip joks kitas vadovaujantis mūsų laikų politikas E. Macronas Europą padaro ne tik savo asmenišku, bet taip pat ir savo valstybės rūpesčiu.

Ne tam, kad Europai leistų tapti „prancūziškesne“, o dėl to, kad net ir išdidūs prancūzai vien iš savęs šiandienos pasaulyje, bet dar labiau rytojaus pasaulyje nebeturi svorio, nebeturi balso ką nors daugiau pasakyti.

Prancūzijos suverenitetas priklauso nuo Europos suvereniteto, o ne atvirkščiai. Užtat Europos vienybė ir yra Prancūzijos reikalas. Taškas“, – rašo Sigmaras Gabrielis savo komentare Berlyno laikraščiui.

Beje, jame jis dar kaltina Vokietiją nepakankama parama labai vertiems E. Macrono pasiūlymams, tarp kurių yra ir „bendra saugumo ir gynybos iniciatyva Rytų Europai, kurios reikia tam, kad tai nepriklausytų tik nuo Jungtinių Amerikos Valstijų noro ar nenoro atlikti šią užduotį, ir kad Lenkijos bei Baltijos šalių žmones įtikintume, jog mes kaip vokiečiai ir prancūzai stosime ginti jų laisvę“.