Būna tokių užknisančių rašytojų, kurie tekstus apkrauna, neva praturtina kitų žmonių pavardėmis. Kartais tai nuoširdu, nes gi esti intelektualų, tiesiog negalinčių kasdienybėje išsiversti be žodžio „kafkiškas“.
Vis dėlto dažnai – tai žmonės, nesantys tikri dėl savo intelektualumo ir tuo desperatiškai mėginantys įtikinti kitus. O jų tekstus beskaitant nutinka priešingai: imu ir pasimetu, nebežinodama, kas tas X ir toji Y? Ir imu abejoti savimi… Tai gal aš nieko nežinau? Per mažai skaitau? Pavardžių ir įmantrių palyginimų akivaizdoje apima neviltis ir sutrikimas, todėl šiuos, jei tai nėra pripažinta klasika, vartoti verta bent su trumpais paaiškinimais. Antraip atsainiai tekstuose pamėtyti Abramovič ar Jhumpa Lahiri tampa tik arogantišku rašančiojo manierizmu.
Bet nesmerkime. Juk, kaip kartą sakė mano matematikos mokytoja: „Durnumo mums visiems užtenka. Reikia stengtis protingiems pasirodyti.” Klausimo, kas iš esmės yra protingas žmogus, čia nekelsiu. Užtat noriu, kad jūs bent akimirką prisimintumėte tą begalinio pasimetimo jausmą, apimantį esant daug pasirinkimo variantų. Man tai nutinka beveik kaskart įžengus į gerą knygyną, o mano mamai – tomis dienomis, kai mokyklos valgykloje tą pačią dieną būna pagaminti ir cepelinai, ir balandėliai.
Todėl baisu net pagalvoti, kokias psichologines traumas žmogui gali sukelti tokie renginiai kaip Vilniaus knygų mugė, įvairiuose miestuose vykstantys teatrų festivaliai, ir, žinoma, „Kino pavasaris“. Kaip išsirinkti, ką skaityt, ką žiūrėti?! Čia labai pasitarnauja socialinių tinklų influenceriai ir profesionalūs kritikai, uoliai besidalijantys jiems patikusiais kūriniais arba sudarinėjantys rimtesnius, tam tikrais kriterijais pagrįstus sąrašus. Pavyzdžiui, verta atkreipti į „Normalios bobos eina out“ repertuaro filmus ir į uždaresniuose intelektualų rateliuose nemažai debatų sukeliantį kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Apskritai, patogu turėti savo mėgstamus kritikus ir apžvalgininkus, kurių skoniai sutampa su jūsiškiu, nes prašymas „rekomenduokit kokį gerą filmą“ yra toks pat absurdiškas, kaip viltis iš pirmo karto sutikti gyvenimo meilę per Tinderį.
Tačiau net ir akylai sekant rekomendacijas galima pasimesti. Pamačius ilgus sąrašus knygų-šedevrų, kurių nė vienos neskaičiau, arba suvokus, kad nemačiau nė vieno iš „top dešimt geriausių praėjusių metų filmų“ apima erzinantis nerimas, kaip ir skaitant negirdėtų pavardžių prikimštą tekstą. Nerimas, kad žinau mažiau nei kiti, mažiau nei dauguma. Tą nerimą seka skubėjimas aprėpti, sužinoti, pamatyti, suvartoti knygas ir filmus; kuo daugiau ir, žinoma, kuo geresnių. Ir čia įžvelgiu pavojų – kalta ne pati meno kūrinio greito vartojimo dėl kiekybės idėja. Pavojus slypi suvienodėjime. Jei dauguma mūsų, riboto laiko ir galimybių žmonių, patirsime daugmaž tuos pačius topuose karaliaujančius ir pamiltų kritikų išliaupsintus kūrinius, kaip tuomet sukursime ką nors originalaus?
Man patinka amerikietės iliustratorės Ninos Paley pasiteisinimas po to, kai ji, kurdama animacinį filmą „Sita Sings the Blues“, nepaisė autorinių teisių įstatymų ir savavališkai panaudojo 1930 m. buvusios itin populiarios JAV džiazo dainininkės Annette Hanshaw dainas. Nina Paley tokį pasirinkimą aiškino gan paprastai, pamėginsiu jos ilgą kalbą čia perpasakoti trumpiau: visi mūsų patiriami kūriniai yra medžiaga, iš kurios vėliau patys (per)kuriame kažką naujo. Taigi, draudimas cituoti ar perkurti kitų autorių kūrinius, anot iliustratorės, yra smegenų žalojimas. Čia, žinoma, jau nuklystame į ne mažiau įdomią autorinių teisių temą, kurią mielai išplėtosiu ateityje. Tačiau šio rašinio moralas trumpas: visi pasirinkę daugmaž vienodus filmus ir knygas galiausiai netektume kūrybinio ir minties originalumo.
Prieš keletą metų buvau bepradedanti jaudinančią kino kritikės karjerą, kurią vėliau teko mesti gimus vaikams. Pamenu, kai didžiausiame Europos tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje su bičiuliais, daugiau už mane patyrusiais kino kritikais rinkomės filmus. Aišku, svariausias buvo redaktoriaus žodis, bet ir kiti, už mane labiau patyrę kino vilkai pokalbiuose nuolat vardijo matytus intelektualius filmus ir lygino juos su kitais. Iš drovumo ir nepatyrimo, pasikliaudama autoritetais, rinkausi tuos pačius filmus kaip ir jie. Tik kartą nedrąsiai paklausiau, gal kas nors festivalyje norėtų pažiūrėti „Kumiko, The Treasure Hunter“? Bet redaktorius ir visa šutvė suraukė antakius:
„Kokį? Nieko negirdėjom, nee…“
Tą akimirką susigėdau savo pasiūlymo ir pasijautau kvaila. Vis dėlto džiaugiausi, kad nuėjau pasižiūrėti to filmo viena, ir dabar jau drąsiai rekomenduočiau jį pačiam redaktoriui. Nors japonė Kumiko tikrai nebuvo pati įsimintiniausia kino herojė, tačiau jos istorija man patiko ir įsiminė visam gyvenimui – ne tik kaip beribio naivumo epas, bet ir kaip padrąsinimas rinktis tai, kas patinka ir įdomu man, tik MAN, net jei to kūrinio nėra topų, influencerių ir intelektualų sąrašuose.
Tad knygynuose besiblaškantiems, teatrų repertuarus skaitinėjantiems, skubantiems iš anksto įsigyti kino filmų bilietus ir stovintiems valgyklų bufetuose linkiu išgirsti savo širdies balsą. Žmonės sako, kad pavasarį jis suskamba garsiau.
