Nuomonės

2019.03.12 13:42

Bernardas Gailius. Europos ligų vaistas – lietuviška sutartis

LRT.lt2019.03.12 13:42

Savaitgalį pažiūrėtas naujasis dokumentinis filmas „Žalgirio mūšis“ privertė susimąstyti apie vieną svarbią lietuvių savybę. Apie mūsų gebėjimą kurti sunkiai sudaromas, bet rimtas ir tvarias sutartis.

Ko gero, bent Europoje, lietuviai pasižymi išskirtiniu gebėjimu susitarti. Kai iškyla tikrai svarbus reikalas, kai yra visų matomas didesnis tikslas, lietuviai sugeba įveikti labai radikalius tarpusavio skirtumus. Gali būti pamirštos tokios nuoskaudos, kokių, atrodytų, neįmanoma pamiršti.

Būtent tai priminė „Žalgirio mūšyje“ gal net per trumpai šmėstelėjusi Gediminaičių, visų pirma – Vytauto ir Jogailos, tarpusavio santykių istorija. Sunku pervertinti sąjungą, kurią sudarė pusbroliai, pašalindami iš kelio ne tik Vytauto tėvo Kęstučio nužudymą, bet ir daugelį kitų tarpusavio išdavysčių ir pasikėsinimų.

Vytauto ir Jogailos sutartis leido jiems įveikti ekonomiškai, kultūriškai ir net kariniu požiūriu pranašesnę Vokiečių ordino valstybę ir padėti pagrindus šimtmečiais Europą nuo Azijos užstojusiai Abiejų Tautų Respublikai.

Palyginimui galima pasakyti, kad Normandijos kunigaikščio ir Anglijos karaliaus Vilhelmo Užkariautojo sūnums panašiai susitarti nepavyko. Jų tarpusavio vaidai dėl tėvo palikimo įžiebė Anglijos ir Prancūzijos konfliktą, kurį užbaigė tik Vokietijos imperijos iškilimas XIX a.

Taigi tvarus lietuviškas susitarimas yra išskirtinis istorijos fenomenas, vertas rimtesnio mūsų dėmesio ir apmąstymo. Tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad viduramžių Lietuva buvo pranašesnė už to meto Angliją ar Prancūziją.

Priešingai. Lietuviška sutartis – gebėjimas realistiškai, racionaliai ir tvariai susitarti leido lietuviams kurti savo pačių padėtį pranokstančią politiką.

Žmonių gebėjimas vienytis yra lemiamas politikos veiksnys, jos esmė, pagrindų pagrindas. Todėl lietuviškos sutartys, kai jos būdavo sudaromos, pakylėdavo lietuvišką politiką gerokai virš atitinkamo laikotarpio lietuviškos ekonomikos, kultūros ar karybos.

Šis paradoksas būdingas ne tik viduramžiams. 1918–1922 m. dokumentuose įtvirtinta naujos Lietuvos valstybės vizija taip smarkiai pranoko savo laikmečio dvasią, kad tą viziją iš tikrųjų realizuoti pavyko tik atkūrus nepriklausomybę po sovietmečio.

Bet ir 1992 m. Lietuvos Konstitucija nebuvo tipiškas savo laiko produktas. Jos suformuoti valstybės pamatai buvo tvirtesni negu leido tikėtis tuomet dominavusi apgavystėmis pagrįsta azijietiška ekonomika, sovietmečio nuskurdinta kultūra ar dar tik vos besiformuojančios Lietuvos jėgos struktūros.

Tokiu būdu iš lietuviškos sutarties kylanti politika visada yra aukštesnio lygio negu ją pagimdžiusios visuomenės ekonomika ir kultūra. Lietuviams normalu būti geresniais politikais, negu iš jų pagrįstai galėtum tikėtis.

Šiandien šis lietuviškos sutarties menas gali nulemti Europos ateitį. Šiuolaikinė ES kažkuo  primena Gediminaičių laikų Lietuvą. Tai tokia pusiau valstybė, bandanti turėti bendrą politiką. Bet iš tikrųjų daugybė „kunigaikščių“ jos viduje kovoja tarpusavyje, o tuo tarpu išorėje auga nedraugiškų jėgų spaudimas.

Kad lietuviai gali būti itin veiksmingi kurdami tokios Europos vienybę, geriausiai liudija prezidento Valdo Adamkaus antroji kadencija. 2004 m. prasidėjus „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje jis pasiekė, kad tarpininkavimo ES vardu misija būtų patikėta Lietuvos ir Lenkijos vadovams.

Tai nebuvo įprasta, dažniausiai tokios misijos pavedamos didesnių ir įtakingesnių valstybių diplomatams. Tačiau V. Adamkui ir Aleksandrui Kwasniewskiui pavyko užtikrinti taikų valdžios perdavimą naujai iškilusiam Ukrainos politikui Viktorui Juščenkai.

Taip prasidėjo, pasak paties V. Adamkaus, „visą mano antrąją kadenciją trukęs Lietuvos diplomatinio aktyvumo Rytų Europos regione laikotarpis”. Jo rezultatai ES Rytų politikoje aiškiai matomi dar ir dabar – praėjus dešimtmečiui po V. Adamkaus antrosios kadencijos pabaigos. Įdomu, kad ir V. Adamkus tą laikotarpį prisimena kaip iš pažiūros nepagrįstą politinį lietuvių iškilimą: „Lietuvos tarptautinis vaidmuo net gerokai pranoko jos dydžio ir ekonominio pajėgumo mastą“.

Jei sugebėsime šią V. Adamkaus tradiciją pratęsti ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, tai galime pagimdyti sutartį, kuri pakeis Europą. Galime sukurti tikrą lietuvišką Europą, duoti gyvybę teisingai ir veiksmingai federalinei ES konstitucijai.

Bet tai pavyks tik tuomet, kai pamatysime tokią naująją Europą kaip savo didįjį tikslą. Kai suprasime, kad tik lietuviška Europa gali būti tvari ir saugi aplinka kiekvieno iš mūsų verslui ir kitokiai saviraiškai.

Istoriko, politikos apžvalgininko Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius