Nuomonės

2019.03.12 10:25

Donatas Puslys. Populizmas – reali grėsmė ar ginklas oponentams naikinti?

LRT.lt2019.03.12 10:25

„Kitais metais laukia daugybė iššūkių. Ir tarptautinėje arenoje, ir šalies viduje. Viską įveiksime, jeigu neleisime įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui“, – savo naujametiniame sveikinime kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Populizmo terminas gana dažnai skamba Lietuvos viešojoje erdvėje. Štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis neseniai savo tekste iškėlė klausimą, ar turime atsvarą populizmui.

Skirtingi apibrėžimai

Yra toks posakis „viskas būtų gerai, jei ne vienas bet“. Šiuo atveju tas vienas bet yra akivaizdžiai pastebimas faktas, kad į populizmo sąvoką skirtingi jos vartotojai sudeda labai skirtingą turinį. Tad, viena vertus, imama abejoti, ar pats terminas „populizmas“ beturi kokią aiškinamąją galią. Vieniems populizmas reiškia neatsakingų, neįvykdomų pažadų, ypatingai ekonominių, žarstymą. Kitiems tai yra elito ir masių supriešinimu grįsta mobilizacinė strategija. Treti akcentuoja, kad tai yra ksenofobijos, homofobijos ir kitų bjaurių nuostatų iššūkis atviros visuomenės idėjai.

Tačiau, kita vertus, pasigirsta nerimo balsai, jog kaltinimai populizmu yra tiesiog politinių oponentų medžioklė siekiant juos marginalizuoti ar išstumti iš politinių debatų lauko. Girdime nuogąstavimus, kad populizmo korta yra parankiausia „politiniams“ technokratams, kurie prisiima sau vienintelių sprendėjų vaidmenį ir ne tik gesina debatus, tačiau apskritai naikina pliuralizmą kaip tokį.

Negana to, lyg sumaišties dar būtų maža, kai kurie politikos teoretikai populizmą dar apibrėžia ne kaip neigiamą, o kaip pozityvų dalyką. Esą populizmas gali padėti mobilizuoti marginalizuotus visuomenės segmentus ir mesti iššūkį įtvirtinam status quo. Šis status quo yra vaizduojamas kaip nesibaigiantis to paties elito dominavimas, kai rinkimuose skirtumai tarp dominuojančių partijų yra panašūs į skirtumą tarp „Coca Cola“ ir „Pepsi“.

Karas prieš elitą, pliuralizmą ir valstybės užvaldymas

Ar kiekvienas, kuris kritikuoja elitą, yra populistas? Ar populizmas yra pavojus demokratijai, ar priešingai – tautos balsas? Šiuos klausimus savo knygoje „Kas yra populizmas?“ kelia ir Prinstono universiteto profesorius Janas-Werneris Mulleris. Verta plačiau panagrinėti jo pateiktą populizmo apibrėžimą.

Anot jo, populizmui apibrėžti nepakanka vien tik kovos su elitu paskelbimo. Istorija liudija ne vieną atvejį, kai tam tikros visuomenės grupės metė iššūkį įtvirtinam status quo tam, kad būtų išgirstos, t.y. įsijungtų į pliuralistinį dialogą kaip vienas iš balsų. Tuo tarpu, pasak J-W. Mullerio, populizmas savo esme yra antipliuralistinis. Populistai skelbia, kad jie ir tik jie vieninteliai atstovauja politinei tautai.

Jei liberali demokratija skelbia, kad tauta pasirodo tik daugiskaita, tai populistai skelbia tautos pasirodymą vienaskaita – jų partijos ar charizmatinio lyderio pavidalu. Būdami opozicijoje jie skelbia karą „korumpuotam elitui“, o įgiję galią, nepripažįsta jokios legitimios opozicijos, t.y. patys tampa elitu.

Populistai perša mintį, kad politinei bendruomenei daugiau nebereikia partinio susiskaldymo, nes tauta gali turėti vieną ir vienintelį tikrą atstovą. Problema yra ta, kad būtent populistai ir sprendžia, kas priklauso, o kas nepriklauso tautai. Tad populizmas nėra tik paprastas masių ir elito supriešinimas, tai yra ir visuomenės suskaldymas į tuos, kurie yra tautos kūno dalis, ir tuos, kurie yra anapus. Taip nebelieka opozicijos sąvokos, demokratija virsta autokratija. Taigi – populizmas nėra tik prieš liberaliąją demokratiją, populizmas savo esme apskritai yra antidemokratinis, pripažįstantis vieną vienintelį balsą.

Be antielitizmo ir antipliuralizmo, anot J-W. Mullerio, populizmui yra būdingi ir šie bruožai: siekis užvaldyti valstybinį aparatą, korupcija, nepotizmas bei masinis klientelizmas ir sistemiški bandymai užgniaužti pilietinę visuomenę. Tiesa, galima daryti išvadą, kad visi šie bruožai kyla būtent iš pirmųjų dviejų nuostatų.

Jei liberali demokratija kalba apie meritokratiją, t.y. gebėjimais ir nuopelnais grįstą valstybinę tarnybą, tai populizmas visų pirma kalba apie rūpestį savais. Ne kiekvienas korupciją ar klientelizmą praktikuojantis politinis darinys yra populistinis, tačiau populistai, prisiėmę sau vienintelių tautos atstovų vaidmenį, tą daro atvirai ir visai nesislapstydami. Jei tik dalis piliečių priklauso tautai, tai tik ta dalis ir nusipelno rūpesčio ir dėmesio.

Nešališkas taisykles keičia selekcija, paremta savų ir svetimų perskyra. Atvirai deklaruojamas siekis, kad jei taisyklės užkerta kelią saviems, tai tuo blogiau taisyklėms, kurias būtina keisti ar nepaisyti kaip senojo elito paliktą kliuvinį, trukdantį tinkamai atstovauti tautos interesams.

Populistų žala nesibaigia jų pasitraukimu iš valdžios

Blogiausia žinia kalbant apie populistų iškilimą į valdžią yra ta, kad jų padaryta žala nesibaigia jiems iš ten pasitraukus. Kalbama apie ilgalaikę struktūrinę žalą, kuri neapsiriboja tik valstybės aparato užvaldymu ir masiniu klientelizmu, reiškiančiu, kad populistai gali išlaikyti lemiamą įtaką net ir praradę daugumą. Tokie kleptokratiniai ryšiai trunka ilgiau nei tiesioginis buvimas valdžioje.

Galima akcentuoti žalą teisės viršenybės principui, nes klientelizmu grįstoje sistemoje įsigalioja selektyvus teisingumas, anot J-W. Mullerio, besivadovaujantis principu „mano draugams – viskas; mano priešams – įstatymas“.

Galima kalbėti apie demokratinių rinkimų instituto diskreditavimą, nes populistai, būdami opozicijoje, dažnai kvestionuoja rinkimų legitimumą kaip neišreiškusį tikrosios tautos valios, kurią lemia ne aritmetinė dauguma, o tikrųjų tautos interesų pažinimas. Tuo tarpu būdami pozicijoje jie dažnai įvairiausiais metodais bando riboti piliečių galimybę rinktis iš skirtingas pozicijas atstovaujančių partijų. Bet kokiu atveju populistai išlaiko įsitikinimą, jog jie vieninteliai yra legitimūs tautos atstovai, nes toks jų įsitikinimas yra ne empirinės, o moralinės ir simbolinės prigimties.

Prie populistų „nuodėmių“ galima pridėti ir politinės atsakomybės, ir atskaitomybės naikinimą, nes populistai neigia laisvo atstovų mandato vertę ir vietoje to akcentuoja imperatyvųjį mandatą. Šis esą reiškia, kad politikas ateina įgyvendinti jam tautos išreikštų priesakų. Jei laisvo mandato atveju politikas yra pats atsakingas už tai, kaip jam pavyko įgyvendinti išsikeltą programą, tai antruoju atveju atsakomybė perkeliama mistinei tautai arba institucijoms, kurios sutrukdė įgyvendinti imperatyvą.

Kinta ir pačių partijų vaidmuo. Jei anksčiau būdavo keliamas idealas, kad viena iš partijų funkcijų yra politinio elito atranka, tai populistinėse partijose, kuriose dažniausiai dominuoja vienas arba keli charizmatiniai lyderiai, tikintys žiną tautos valią, tai likusiems nariams paliekama tik klusnių vykdytojų funkcija. Jie reikalingi tik aritmetinei daugumai pasiekti. Tad neverta stebėtis, kad populizmo augimo atveju keli charizmatiniai lyderiai tik paslepia tiesą, jog bendrai politikų kompetencijos vis labiau smunka.

Kaip jau užsiminta, populistai nėra linkę prisiimti atsakomybės, o dėl nesėkmių veikiau kaltina institucijas. Tokia prieiga skatina juos imtis nuolatinių reformų, kurios leistų įtvirtinti jų apibrėžtą tautos valią. Pokyčių taikiniu neabejotinai tampa ir Konstitucija. J-W. Mullerio teigimu, pozityvų ir konstruktyvų konstitucionalizmą keičia negatyvus ir apribojantis. Kitaip tariant, populistai Konstituciją laiko ne esančia aukščiau jų, o siekia paversti ją savo įrankiu.

Galiausiai svarbu akcentuoti populizmo priešiškumą žiniasklaidos laisvei ir pilietinei visuomenei. Tiek vienur, tiek kitur palankiai traktuojami tik lojalumą prisiekusieji. Laisvas žodis, tiriamoji žurnalistika imami traktuoti kaip priešiškumas tautos valios įgyvendintojams. Taip ir pilietinės visuomenės aktyvumas tampa visiškai nereikalingas, jei populistai tariasi žiną tautos valią. Tokiu atveju idealu tampa ne aktyvus, o alų su vobla prie televizoriaus šlamščiantis pilietis, kuris kartą per kelis metus už paslaugas populistams atsilygina savo balsu.

Neatskiriamas liberaliosios demokratijos šešėlis

Savaime suprantama, kad visa tai, kas aprašyta, yra teorinis populizmo modelis, kuris tikrovėje apsireiškia skirtingu laipsniu. Vis tik, man regis, norint kalbėti apie populizmą ir jo žalą, yra labai svarbu aiškiai apsibrėžti pačią sąvoką kaip ir siūlo J-W. Mulleris. Jo teigimu, populistais galima įvardinti tik tokius politikus ir partijas, kurios ne tik yra antielitistinės, tačiau ir antipliuralistinės bei savo nuostatomis ar darbais linkusios į masinį klientelizmą ir korupciją, valstybės užvaldymą ir pilietinės visuomenės suvaržymus.

Populizmas yra neatskiriamas liberalios demokratijos šešėlis, teigia J-W. Mulleris. Kitaip tariant, kol turėsime liberaliąją demokratiją, tol populizmo grėsmė bus reali – ypatingai kaip atsakas liberaliosios demokratijos klaidoms. Kol skirtinos politinės partijos reikš atviros visuomenės nuostatą, kad tauta pasirodo kaip įvairialypė daugiskaita, nes piliečiai turi skirtingus interesus, skirtingas nuostatas, tol kaip atsakas šalia egzistuos ir populistinis šūkis, kad visa tai tėra tautos kūno suskaldymas jos energiją išeikvojant konkurencijai užuot susibūrus po vienu ir vieninteliu tautos interesu, kurį išreiškia populistinė jėga.

Tad svarbu ne tik išlikti budriems analizuojant minėtas populizmo grėsmes, tačiau ir be reikalo nesimėtyti populizmo korta, nes kaip nudėvėti batai nebėra tinkami nešioti, taip ir nuvalkiotos sąvokos tampa neįgalios padėti mums susivokti politinėje tikrovėje.

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas.