Pirmajai savivaldybių tarybų rinkimų euforijai slūgstant, politikai nuo klausimo, ką daryti, pereina prie pamėgtos temos – kas kaltas. Kalba pirmiausia sukasi apie vadinamuosius rinkimų komitetus, nusinešusius daugiau kaip ketvirtadalį tarybų narių mandatų, kuriuos partiniai politikai laiko teisėta savo nuosavybe.
Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis tvirtina, kad tokioje situacijoje partijos žaidžia nelygiomis sąlygomis, o komitetus neretai veda tarsi niekam neatskaitingi buvę įvairių partijų atstovai. Jo oponentas valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis atšauna: o ką padarė pačios partijos?
Rinkimų rezultatai iš tiesų rodo nepalankią partijoms tendenciją: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose dėl merų mandatų kausis (ar juos jau užsitikrino) komitetų atstovai, Klaipėdoje komiteto remiamas „eksliberalsąjūdietis“ Vytautas Grubliauskas susirems su „valstiečių“ iškeltu, bet nepartiniu kandidatu Arvydu Vaitkumi.
Partijos prapylė didžiuosius miestus, kaip ir beveik 27 proc. tarybų narių mandatų. Pokytis rinkimų komitetų naudai per visą Lietuvą reiškia daugiau nei 200 papildomų mandatų – nuo 118, gautų per 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimus, iki daugiau nei 300 dabar, vertinant pirmojo turo rezultatus.
Tačiau ar rinkimų komitetus galima laikyti tikraisiais pastarųjų rinkimų laimėtojais? Juk išskyrus tokias savivaldybes, kaip Kauno miesto, kur Visvaldo Matijošaičio vedamas sąrašas užsitikrino beveik absoliučią daugumą – tai yra 32 mandatus iš 40, Druskininkus, Ričardo Malinausko komandai laimėjus 17 vietų iš 24, Širvintas, Živilės Pinskuvienės šalininkams gavus 14 vietų iš 20, bei Šiaulius, kur mero Artūro Visocko komitetas užpildys lygiai pusę tarybos, ir galbūt Vilnių, kuriame daugumą bandys suburti arba Remigijaus Šimašiaus, arba Artūro Zuoko rinkimų komandos, kitose vietose rezultatai nėra įspūdingi. Rinkimų komitetai po kelias vietas gavo 46 savivaldybėse iš 60, bet jų laimėti 2, 3 ar net 8 mandatai realybėje netaps lemiamais balsais, kokius žadėjo nepolitiniais politikais panorę tapti kandidatai.
„Facebooko“ burbului vis dar ūžiant dėl R. Karbauskio pernelyg optimistiškų prognozių, įsivaizduojant, kad savivaldybėse „valstiečių“ laukia „absoliuti pergalė“, tai yra 300 laimėtų mandatų, ir pažadų rytą po rinkimų pasijuokti iš G. Landsbergio, sakiusio, kad nugalės konservatoriai, vis dėlto reikia pripažinti, kad būtent Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra tikroji nugalėtoja. Taip, iki svajoto vietų skaičiaus, kaip ir iki absoliučios pergalės, – toli gražu, bet „valstiečiai“ tapo vienintele partija, savivaldoje žymiai padidinusia savo galias. Turėję 140 mandatų, R. Karbauskio partijos kolegos dabar turi maždaug 218, ir tai tik pirmojo turo rezultatai. Dar daugiau – pirmą kartą „valstiečiai“ turės savo atstovus Vilniaus ir Klaipėdos savivaldybėse, todėl tvirtinti, kad miestuose ši partija neturi simpatikų, jau nebepavyks.
Tačiau oficialiai, kalbant apie politines partijas, šiuose rinkimuose nugalėtoja skelbiama Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, po pirmojo turo, preliminariais duomenimis, gavę 266 mandatus. Realybėje tai reiškia, kad Vilniuje konservatoriai turės vienu, Klaipėdoje – dviem atstovais daugiau. Bet Kaune ši partija, neslėpusi ambicijų susigrąžinti lyderystę, gavo trečdaliu mažiau mandatų, nei turėjo, ir liko graudžiai menkoje 8 narių opozicijoje. Dar daugiau: pagal pirmojo turo rezultatus, nugalėtojų konservatorių per visą Lietuvą pasiekta pergalė reiškia tik keliolika papildomų mandatų, ir pamąstyti šioje vietoje tikrai yra apie ką.
Vietoje to konservatorių aktyvistas Mykolas Majauskas „Facebook`e“ „su stipriu pasirodymu“ sveikina Dainių Kreivį, Vilniaus mero rinkimuose likusį ketvirtą su vos 9 proc. palaikymo balsų. Vienintelis partijos senbuvis Arvydas Vidžiūnas drįsta suabejoti panegirikų pagrįstumu: „Tikrai, Mykolai, čia pačiam nuoširdžiai „stiprus pasirodymas“?“.
Visiškai liūdna socialdemokratų ir Liberalų sąjūdžio situacija – šios partijos prarado po maždaug 100 mandatų, nors pagal pasiekimus ir yra atitinkamai antroje bei ketvirtoje vietoje partijų sąraše. Ir jei „liberalsąjūdiečiai“ gali keikti liūdną lemtį, užgriuvusią didžiosios korupcijos bylos pavidalu, Gintauto Palucko atveju ši karti paguoda negalioja. Socialdemokratų lyderis juk kartojo, kad partijos skilimas, iš jos pasitraukus seniesiems „bebrams“, reikš apsivalymą ir naują startą. Tačiau bent kol kas socialdemokratams nepavyko išlaikyti net turėtų pozicijų, o pačiam G. Paluckui, partijai praradus Klaipėdą ir ypač – Vilnių, tai gresia realiu politiniu nedarbu.
Bet ne – G. Paluckas partijos pasirodymą vadina sėkme. Pasak jo, socialdemokratai yra daugiausia palaikymo sulaukusi centro kairės partija (kokios dar kairiosios partijos konkuravo šiuose rinkimuose?). Toks savęs liūliavimas, atrandant palankių lyginamųjų atskaitos taškų, gal ir padeda nuryti akimirkos kartėlį, bet ar padeda atsispirti nuo dugno, kurį pasiekus kol kas pripažįsta tik Eugenijus Gentvilas, – labai abejotina.
