Ne kartą esu kalbėjęs ir rašęs, kad lietuvių ir lenkų santykiai galėtų būti daug šviesesni, pragmatiškesni nei dabar yra. Net jei užsienio politiką norėtume sukti šiaurės kryptimi, į Skandinavijos valstybes, nuo kaimynų niekur nepabėgsime. Ir dėl geopolitinės padėties, ir dėl bendrų energetinių projektų, ir dėl bendros istorijos, ir dėl tautinių mažumų abiejose valstybėse.
Ne kartą esu kalbėjęs ir rašęs, kad lietuvių ir lenkų santykiai galėtų būti daug šviesesni, pragmatiškesni nei dabar yra. Net jei užsienio politiką norėtume sukti šiaurės kryptimi, į Skandinavijos valstybes, nuo kaimynų niekur nepabėgsime. Ir dėl geopolitinės padėties, ir dėl bendrų energetinių projektų, ir dėl bendros istorijos, ir dėl tautinių mažumų abiejose valstybėse.
Akivaizdu, kad pastaruosius kelerius metus į tarpusavio santykius nesantaikos žvyro daugiausia pylė politikai. Pyktasi ir keltas erzelis dėl smulkmenų, o ne dėl fundamentalių dalykų. Nematau jokių priežasčių, kodėl lenkų tautybės Lietuvos piliečiai negalėtų savo asmenvardžių rašyti originalo kalba ar kodėl ant savo namo pilietis negalėtų pakabinti lentelės su lenkišku gatvės pavadinimu. Nuo to jis netaps nei daugiau, nei mažiau lojalus savo valstybei.
Juolab kad dauguma šviesesnių Lietuvos lenkų suvokia turintys būti itin dėkingi Lietuvos nepriklausomybei, nes jų rusinimas pagal sovietų okupacinio režimo politiką spartėjo geometrine progresija.
Galiu nuspėti, kodėl lenkai nenori daugiau mokytis lietuviškai, tačiau tai trumparegiška. Be gero lietuvių kalbos mokėjimo ši tautinė mažuma pasmerkta būti kultūrinio ir politinio gyvenimo paraštėse. Kita vertus, nemanau, kad prievarta galima pasiekti teigiamą rezultatą.
Tą patį turi suvokti ir savivaldybių politikai. Pietryčių Lietuvoje pernelyg dažnai pasigirsta skundų, kad čia sunkinamas lietuviškų mokyklų darbas. Taip neturėtų būti, ir Vyriausybės politika šiuo klausimu turėtų būti griežtesnė.
Lietuvos Vyriausybė taip pat turėtų daugiau dėmesio skirti Lenkijoje gyvenantiems lietuviams ir neapsimesti, kad ten nėra problemų.
Praėjusią savaitę „Lietuvos žinios“ publikavo interviu su Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininke, buvusia ilgamete Lenkijos lietuvių bendruomenės vadove, žurnalo „Aušra“ vyriausiąja redaktore Irena Gasperavičiūte.
Ireną pažįstu nuo studijų laikų, ji niekada nestokojo optimizmo, todėl buvo sunku skaityti skausmo ir nerimo persmelktus jos pastebėjimus, kad Lenkijos lietuviai sparčiai nutautėja. Kaip rodo surašymų duomenys, Seinų krašte save lietuviais laikančiųjų skaičius per dešimtmetį sumažėjo beveik penktadaliu.
„O juk Punske veikia mokyklos, vyksta lietuviškos Mišios, turime savo leidyklą. Esame čia susikūrę tokią „mini Lietuvą“, bet nutautėjimas vis tiek labai didelis“, – pažymi I. Gasperavičiūtė. Anot jos, tai lemia neigiamas daugumos gyventojų požiūris į lietuvius. Vaizdingas pavyzdys – Berznyko kapinės prie Seinų.
„Aušros“ redaktorė pasakoja, kad jose yra palaidoti septyni Lietuvos kariai savanoriai, kovoję dėl Lietuvos laisvės XX amžiaus pradžioje. 1990 metais Lietuva nusprendė pastatyti jiems paminklą. Iš pradžių Lenkijos valdžios atstovai atsisakydavo tvirtinti teikiamus projektus. Užtat aplink lietuvių savanorių kapus įvairius paminklus pradėjo statyti patys lenkai.
Nors kapinėse nėra palaidota jokių lenkų karių, šalia netrukus atsirado didžiulis obeliskas Nemuno mūšiui atminti. O 2005 metais, kai prie karių kapų pagaliau buvo pastatyta Dalios Matulaitės skulptūra „Pieta“, kitą rytą prie jos išdygo obeliskas Panerių žudynių aukoms. Ant obelisko parašyta, kad jis skiriamas tūkstančiams Paneriuose nužudytų lenkų, o žudynių vykdytojai esą buvo lietuviai.
Seinų kraštas su tragiškais Panerių įvykiais niekaip nesusijęs – juose nei dalyvavo šio krašto lietuviai, nei nukentėjo čionykščiai lenkai. Galiausiai prieš metus atsirado naujas paminklas – šįkart jau Lietuvos kariams. Užrašas ant jo skelbia: „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos Respublikos teritoriją, amžinojo poilsio vietą“.
„Kariai paniekinami statant jiems paminklą – toks dalykas tikriausiai yra retenybė pasaulio mastu“, – pabrėžia I. Gasperavičiūtė.
Skaitydamas šį interviu, bandžiau prisiminti nors vieną Lietuvos politiko ar diplomato išreikštą poziciją šiuo klausimu, deja, neprisimenu. Todėl pritariu pašnekovės nuostabai, kodėl Lietuva neapgina valstybės laisvę gynusių karių atminimo ir leidžia iš jų tyčiotis.
Ką veikia Lietuvos konsulas Seinuose Liudvikas Milašius, man yra didelė mįslė. Kiek teko bendrauti su politikais ir diplomatais, jie apskritai nelinkę kalbėti apie Lenkijos lietuvius. Daug maloniau su Lenkijos kolegomis Varšuvoje prie pietų stalo diskutuoti apie globalizacijos iššūkius, o ne klausti, kodėl uždaromos lietuviškos mokyklos.
Manau, visas problemas ir nesutarimus galima išspręsti, tik nereikia apsimesti, kad jų nėra. Pirmiausia reikia gerbti save, tuomet ir kiti tave gerbs.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
