Nuomonės

2012.10.24 09:23

Tai, kas neparduodama

Rogeris Scrutonas 2012.10.24 09:23

Nuo pat civilizacijos ištakų žmonės skyrė dalykus, kuriais galima laisvai keistis rinkoje, nuo dalykų, kurie per daug artimi mums, kad jais būtų prekiaujama. Dvasines gėrybes suteršia arba sunaikina bandymas jomis prekiauti. Jei jos ir turi kainą, ji matuojama auka ir savęs atsižadėjimu. Taip yra su meile, laime ir šventais dalykais. Tokia logika galioja ir šeimai, bendruomenei bei kultūrai.

Leidome, kad per daug dalykų šiame pasaulyje būtų įkainoti. 

Nuo pat civilizacijos ištakų žmonės skyrė dalykus, kuriais galima laisvai keistis rinkoje, nuo dalykų, kurie per daug artimi mums, kad jais būtų prekiaujama. Dvasines gėrybes suteršia arba sunaikina bandymas jomis prekiauti. Jei jos ir turi kainą, ji matuojama auka ir savęs atsižadėjimu. Taip yra su meile, laime ir šventais dalykais. Tokia logika galioja ir šeimai, bendruomenei bei kultūrai. Tai dalykai, kurie ilgą laiką buvo nuo „rinkos dėsnių“ saugantis užtvaras. Juos parduoti arba pirkti būtų šventvagystė. Viduramžiais paplitusi prekyba indulgencijomis kėlė pasipiktinimą būtent todėl, kad prekiauta tuo, kas negali būti perkama arba parduodama, – atpirkimu. O kai žmonės pagaliau sukilo prieš šį piktnaudžiavimą dvasinėmis vertybėmis, Europos visuomenė radikaliai pasikeitė.

Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, maistas ir drabužiai, turi instrumentinę vertę; kitos gėrybės, kaip vaikai ir meno kūriniai, yra vertingi savaime. Meilė neįkainojama ne todėl, kad jos kaina didesnė, nei galėtume sumokėti, o dėl to, kad ji negali būti įsigyta, tik nusipelnyta. Žinoma, galima įsigyti meilės simuliakrą, yra netgi žmonių, kurie šių pakaitalų profesionaliai parūpina. Bet nusipirkta meilė tėra regimybė. Meilė, grožis, paguoda ir šventybės yra dvasinės gėrybės – jos turi vertę, bet ne kainą.

Ekonomistai nemėgsta dvasinių dalykų. Pastarieji mums reikalingi ne kaip naudotini, vartotini ir mainuose dalyvaujantys objektai, bet kaip mūsų tapatybės dalis. Prarasti juos reiškia prarasti save. Žinoma, yra ne kartą pasitaikę, kad stokojantys žmonės parduodavo savo vaikus į vergovę, išniekindavo mylimuosius ir paneigdavo tikėjimą. Bet taip pasielgti juos versdavo stoka, o ne kaina. Pasaulyje, kuriame religinis tikėjimas svyruoja, o kultūros vertybės yra nesaugios, žmonės daug labiau linkę mąstyti ekonomiškai. Kai dalykams suteikiama kaina, lengviau pasirinkti vieną iš jų. Vis dėlto įkainojimas taip pat reiškia, kad vertybės gali būti iškeistos į rinkos niekučius.

Būtent taip nutiko su seksu. Seksualinės meilės neįmanoma nusipirkti arba parduoti, bet galima įsigyti nupigintų jos pakaitalų. Praeityje bendruomenės siekė apsisaugoti nuo tokios praktikos, žinodamos, kad visuomenės ateitis priklauso nuo to, ar seksualinė meilė bus apsaugota nuo rinkos. Jų kova niekada nebuvo galutinai sėkminga. Vis dėlto padorumo siena, net jei vietomis ji buvo plonoka ir turėjo landų, tvirtai stovėjo iki pat šių laikų, o tėvai galėjo būti ramūs, kad jų vaikai užaugs turėdami kitokį požiūrį nei dabar, nes šiandien manoma, kad seksą galima vartoti ir naudotis savo kūnu siekiant malonumo.

Iškėlus savaiminių vertybių klausimą, lengva suprasti, kad rinka graso ir begalei kitų žmogaus gyvenimo sričių. Dėmesį į tai atkreipia ir žaliųjų judėjimas arba bent jau tie aplinkosaugininkų teiginiai, su kuriais galėtume sutikti kiekvienas. Leidome, kad per daug dalykų šiame pasaulyje būtų įkainoti – žemė ir vandenynai, oras ir klimatas.

Prieš pusantro šimto metų Johnas Muiras Amerikoje ir Johnas Ruskinas Anglijoje pradėjo judėjimą, skirtą apsaugoti mūsų pasaulį nuo grobstymo. Jie puikiai suprato, kad gamta nebusišgelbėta, jei ją ginsime tik remdamiesi ekonominiais argumentais. Slėnis gali puikiai tikti ūkiui, bet dar naudingiau jį paversti rezervuaru arba išteklių kasykla. Tik savaiminės vertės pripažinimas gamtai gali tapti atsvara mūsų grobikiškiems užmojams; taigi turėtume vertinti kraštovaizdžius ir miškus už jų grožį, už jų šventą kokybę, už jų poveikį mums ir tai, kad jų apsuptiems maloniau gyventi, o ne už jų teikiamą praktinę naudą. Tik tokia nuostata atitveria rinkos įtaką ir apsaugo, kad nesuvartotume savo pasaulio.

Jokia kita jėga taip stipriai negynė seksualinės meilės nuo rinkos, kaip religija, kuri iškelia seksą į sakramento garbę ir draudžia juo piktnaudžiauti. Panašiai jokia kita jėga taip stipriai negynė aplinkos, kaip Ruskino ir Muiro žadinami religiniai jausmai. Beveik kiekvienas iš mūsų jaučiame, kad yra vietų, peizažų ir miestovaizdžių, kurių vienovė ir grožis turėtų būti saugomi su beveik religine pagarba. Būtent dėl šio dabar nykstančio religinio jausmo išliko JAV nacionaliniai parkai, Ežerų kraštas Anglijoje, Venecijos miestas, Provanso kraštovaizdis – visi jie būtų buvę nuniokoti, jei ne tie, kurie saugojo šias vietas kaip pažymėtas dvasinės vertės ženklu.

Vis dėlto lieka viena problema. Be bendro kultūros užnugario, ganėtinai stipraus, kad suvienytų žmones prieš vandalizmą, mūsų šventybės suvokimas tampa silpnas ir nepastovus. Mūsų vertybės kapituliuoja susidurdamos su „ekonominiu mąstymu“. Tik itin stiprus visuomeninis sąmoningumas yra atsparus naudos siekiui. Grumtynės tarp vertės ir kainos yra nuolatinės žmogiškosios būklės palydovės, šiai kovai nėra jokių ribų ir nėra srities, kur ji nevyktų. Šiose grumtynėse dalyvauja net pačios giliausios mūsų emocijos. Oscaras Wilde’as teigė, kad sentimentalistai yra žmonės, žinantys visko kainą ir nežinantys nieko vertės. Kitais žodžiais tariant, tokie asmenys gali viską parduoti, įskaitant ir emocijas bei vertybes. Galiausiai savaiminės vertybės gali būti apsaugotos tik jas palaikančioje kultūroje, t. y. ten, kur žmonės moka atmesti „ekonominį mąstymą“.

Konfliktas tarp vertės ir kainos yra vienos iš daugelio įtampų tarp Europos ir Amerikos priežastis. Amerikoje įsikūrusios įmonės veikia aplinkoje, kur nėra jokių estetinių apribojimų, o reklama, logotipai ir prekių ženklai laikomi teisėtais ir būtinais konkurencijos elementais. Vos tik atidarę parduotuvę, pirmiausia JAV įmonės atstovai sieks išreklamuoti šį faktą kuo rėksmingiau, kad įsitvirtintų rinkoje. To siekiama pritraukiant žvilgsnį, ir net jei tai daroma atstumiančiais vaizdais, ką gi, toks jau tas verslas. Prekių ženklai ir logotipai garantuoja pardavimą, nes ištrina visas vietos ir laiko skirtybes.

Tokios praktikos rezultatas yra gerai žinoma amerikietiška pagrindinė gatvė, kurioje rėksmingos reklamos, ryškūs parduotuvių fasadai ir vaikiškai banalūs logotipai išdarko kiekvieno pastato išorę ir kadaise oria viešąja erdve galėjusią būti vietą paverčia spūstimi varžovų, atstovaujančių už mylių įsikūrusiam grobuoniui. Atrodo, dalis žmonių atkreipė į tai dėmesį, nes ir Amerikos kultūra keičiasi, senosios pagrindinės gatvės buvo tik trumpa istorijos akimirka, o gyvenimas persikėlė į priemiesčius, kur visa erdvė yra asmeninė ir niekas nebado akių. Tai reiškia, kad amerikiečių miestų nesaugojo viešosios išvaizdos kultūra: jie turi įgimtą polinkį išnykti logotipų, parduotuvių fasadų ir reklamų jūroje, prarasti savo veidą ir iš menkų gyvenviečių tapti vis didesni.

Vieną iš svarbiausių aplinkosaugos judėjimų Europoje įžiebė būtent amerikiečių verslo atėjimas. Tai Lėtojo maisto judėjimas, kuris prasidėjo Romoje, kai „McDo- nald’s“ pasiūlė atidaryti vieną iš tinklo restoranų Ispanijos aikštėje. Vietos gyventojai nepakėlė nė minties apie vaikišką atstumiančios spalvos logotipą, kuris suterš vieną iš didingiausių šventojo miesto barokinių aikščių, todėl pradėjo protestuoti prieš statybas, vėliau prieš „McDonald’s“ įmonę, o galiausiai ir prieš visą kultūrą, kuri tokią įmonę sukūrė. Italai sėkmingai apsaugojo Ispanijos aikštę nuo estetinės taršos, o tada nusprendė paskleisti savo žinią plačiau. Judėdami lėtai, kaip ir reikalauja jų pavadinimas, lėtojo maisto sąjūdžio atstovai dabar turi sekėjų visame žemyne, o vietiniai įvairių šalių restoranai vis dažniau ima reklamuoti, kaip patiekia maistą, o ne kiek jo siūlo.

Lėtojo maisto judėjimas yra tik viena iš augančio priešiškumo amerikietiškam požiūriui į verslą miesto centre apraiškų. Saugoti miesto aplinką reiškia saugoti ją kaip viešąją erdvę. Bet tarptautinė konkurencija verčia privatizuoti gatves ir iš vietinių stilių bei tradicijų susiformavusius fasadus pakeisti rėksmingais ir vienodais importiniais produktais, kurie visiškai negerbia vietos miestovaizdžio ir gyvenimo būdo. Todėl vietovių išsaugojimo draugijos ir planuotojai prekių ženklus brukančias tarptautines bendroves laiko didžiausiu savo priešu. Prancūzijoje kraštutinis anarchistas José Bové, vienas iš dabartinio Europos Parlamento narių, vadovavo judėjimui, siekiančiam nugriauti greitojo maisto franšizes, kurios lyg iš dangaus nukrito į senuosius Europos miestus. Kiti, įkvėpti Naomi Klein knygos „No Logo“ („Jokių prekių ženklų“), siekia uždrausti prekių ženklus ir kurti parduotuvių fasadus vadovaujantis vietinėmis tradicijomis, o ne alkano vaiko estetika.

Bėda ta, kad estetinės vertybės praranda viešąją įtaką. Kai po Antrojo pasaulinio karo Varšuva buvo atstatyta iš griuvėsių, be jokių dvejonių nuspręsta, kad senamiestis bus atstatytas kuo autentiškiau, iškabos ir fasadai bus atkurti atsižvelgiant į Renesanso architektūros tradicijas. Valdant komunistams niekas iš esmės nepasikeitė, nes nebuvo jokio ekonominio spaudimo ką nors keisti. Senamiestis išliko kaip visuomeninio sąmoningumo ir stabilumo simbolis moralės niokojimo laikais. Vis dėlto į miestą įsimetė puvinys, sumanius pastatyti „Pizza Hut“, taip subjaurojant gyventojų mėgstamą aplinką priešais karališkąją pilį. Lenkai gali to išvengti tik atitinkamais įstatymais. Bet žmonės nebe tokie visuomeniškai aktyvūs ir sąmoningi kaip po karo, o tarptautinės kompanijos moka priversti mažas algas gaunančius politikus šokti pagal savo dūdelę.

Kol europiečių visuomeninė savimonė buvo stipri, jie gebėjo atsilaikyti prieš prekių ženklų įsigalėjimą miesto erdvėje. Europiečiams miesto erdvė kėlė pagarbą, čia jie jautėsi kaip namie. Visuomeniniam sąmoningumui silpstant, ant kadaise šventų pamatų iškilo naujas „McDonald’s“ miestas, kartu išplito ir antiamerikietiškos nuostatos. Senoji europiečių nuostata, kad šventi dalykai yra neparduodami, pralaimėjo. Dabar, lėtai valgydamas už senovinių fasadų, Europos elitas su priešiškumu žvelgia į socialiai už save menkesniųjų minias, besigrūdančias į „McDonald’s“ ir „Subway“ restoranus anapus gatvės. Problema, kurią senieji europiečiai ir patys puikiai supranta, yra ta, kad gyvenimas anapus gatvės yra ateitis, o vieta, kurioje užsibūna vakarieniaudami, – praeitis.

Tekstą iš  „The American Spectator“ išvertė Tomas Taškauskas.