Šįkart – paskutiniai pasvarstymai pasaulio spaudoje prieš ketvirtadienį Škotijoje vyksiantį referendumą dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos. Nuomonės skirtingos, bet labiau krypsta požiūrio, kad Škotijai visiška nepriklausomybė būtų pragaištinga, link.
Šįkart – paskutiniai pasvarstymai pasaulio spaudoje prieš ketvirtadienį Škotijoje vyksiantį referendumą dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos. Nuomonės skirtingos, bet labiau krypsta požiūrio, kad Škotijai visiška nepriklausomybė būtų pragaištinga, link.
„Nepaisant to, kokie bus referendumo rezultatai, – dar sekmadienį rašė konservatyvusis Londono dienraštis „Telegraph“, – nuo šiol daug kas bus kitaip. „Net jeigu Škotijos sąjungos su Didžiąja Britanija išlaikymo šalininkai galų gale laimėtų, vis tiek visą laiką ramybės neduos nepriklausomybės klausimas.“
„Škotijos nacionalinė partija laikysis nuostatos, jog reikia tik mažo truktelėjimo, kad surudijusi diržo sagtis pagaliau atsisegtų“, – rašė Londono dešiniųjų dienraštis.
O kairesnis laikraštis „Guardian“ savo sekmadienio leidime, aiškiai neatskleisdamas savo preferencijų, rašė tik tiek, kad „jeigu Škotija balsuos už nepriklausomybę, ji taps maža šalimi godžiame globalizuotame pasaulyje .
Ir nors škotų ekonomika pasikeitė ir šiandien apima atsinaujinančios energijos rūšis, turizmą, finansines paslaugas ir labai stiprų aukštųjų mokyklų tinklą, pasisakantieji už nepriklausomybę turi įsitikinti, jog atsiskyrimas būtų geriau nei pasilikimas vis labiau federalizuotoje Didžiojoje Britanijoje.“
„Škotai istorijoje iškėlė labai talentingus vadovus ir mąstytojus. Todėl būtų gera matyti juos dalyvaujančius Didžiosios Britanijos atsinaujinime. Visai nesvarbu, kaip Škotija ketvirtadienį pasirinks, Didžioji Britanija neliks ir neturėtų likti tokia, kokia dabar yra“, – rašė Londono kairiųjų laikraštis.
„Niekas negali škotams nustatyti, kokią konstituciją jie sau duos, – rašė Amerikos sostinės dienraštis „Washington Post“, – tačiau mes viliamės, kad prieš atiduodami balsus ketvirtadienį jie pamąstys, o koks gi būtų pasaulis be Jungtinės Karalystės“.
Juk ten sukurti principai, kurie sudarė pagrindus didelei daliai praėjusių dviejų šimtmečių pažangos – laisvajai prekybai, vergijos panaikinimui, laisvosios rinkos ūkiui, nuomonių laisvei.
Šiandien Jungtinės Amerikos Valstijos vadovauja pastangoms šias vertybes pasaulyje įtvirtinti – ar tai Ukrainoje, ar Vakarų Afrikoje, ar kovoje su „Islamo valstybės“ teroro sąjūdžiu.
„Jeigu Didžioji Britanija liktų vieninga, būtų ji mums geresnis partneris rungiantis už taikos, gerovės ir žmogaus teisių įgyvendinimą“, – rašė Vašingtono laikraštis.
„Škotijos nepriklausomybė būtų klaida“, – teigė Vokietijos dienraštis „Welt“ ir rašė, kad „anglų apmaudas būtų ne vienintelė problema, su kuria Edinburgui tektų susidoroti. Ispanijos vyriausybė, kuri turi panašius konfliktus su baskais ir katalonais, negali pritarti ir niekada nepritars Škotijos įstojimui į Europos Sąjungą. O ir valonų konfliktui su flamandais Belgijoje škotų balsavimas už nepriklausomybę įpūstų naujos ugnies.“
Belgrado dienraščio „Politika“ nuomone, „Europos Sąjungos vadovybė bando škotams įvaryti baimę dėl nepriklausomybės ir todėl skleidžia netiesą, kad Škotijai tapus nepriklausoma, ji automatiškai nebebūtų ES nare.“
„O yra taip, kad škotai turėtų pakankamai laiko deryboms su Briuseliu, kad ir po atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos jie pasilaikytų narystę ES“, – rašė Serbijos sostinės dienraštis.
Pasak Londono dienraščio „Independent“‚ visuomeninė referendumo nauda yra ta, kad rinkėjų dalyvavimas ketvirtadienį žada būti labai didelis – prognozuojama ateisiant net virš 80 procentų.
„Pastarųjų savaičių debatai škotus išjudins prisiimti atsakomybę už savo ateitį. Tai didelis laimėjimas demokratijai“, – rašė Londono laikraštis.
Niallas Fergusonas, Harvardo universiteto istorijos profesorius, gimęs Glazge, tačiau daugumą savo gyvenimo praleidęs Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, dienraštyje „New York Times“ stebėjosi, kodėl kai kuriems škotams staiga prireikė nepriklausomybės.
„Juk tai – ne pavėluota paskutinės anglų kolonijos revoliucija. Velsiečiai buvo pavergti viduramžiais. Airiai palengva užkariauti nuo 16-ojo a. vidurio. O Škotija ir Anglija susijungė kaip lygiateisės valstybės.
Vienu požiūriu net galima sakyti, kad tai Škotija prisijungė Angliją, kai Škotijos karalius Jokūbas VI paveldėjo Anglijos sostą mirus karalienei Elžbietai I 1603 m. Tai jis, tapęs Anglijos karaliumi Jokūbu I, įvedė pavadinimą „Didžioji Britanija“ tam, kad savo naujus pavaldinius anglus pripratintų prie minties, kad juos valdo škotas karalius.“
O ir abiejų šalių parlamentai 1707 m. sutartimi susijungė savanoriškai. Ir iki šios dienos škotai išlaikė savo atskiras teisės ir švietimo sistemas. 1999-aisiais Škotija netgi atgavo savo parlamentą, o nuo 2007-ųjų jau yra Škotijos vyriausybė, šiuo metu vadovaujama Škotų nacionalinės partijos.
E“dinburgui jau tiek nutekėjo valdžios įgaliojimų, kad sunku suprasti, kodėl apie pusę suaugusių škotų jaučia visiškos nepriklausomybės poreikį“, – rašė prof. N. Fergusonas.
Anot jo, ekonominė rizika labai didelė ir jis „sutinka su ekonomistu Paulu Krugmanu, jog Škotijos nepriklausomybė – labai bloga idėja.“ Kokią valiutą škotai naudos? Svarą? Eurą? Niekas nežino. Kokia dalis Šiaurės jūros naftos pajamų atiteks Škotijai? O kaip su milžiniška Britanijos nacionaline skola – kiek jos užkraus Škotijai?
„Ar tai bus vienos iš tokių skyrybų, kuriose viena pusė pasiims visą turtą, o kitai pusei paliks – visas skolas? Ką besakytų Škotijos nacionalinė partija, nepriklausomybininkų pergalė ketvirtadienį turėtų sunkias ekonomines pasekmes – ir ne tiktai Škotijai“, – rašė N. Fergusonas ir savo straipsnį baigė pacituodamas „didįjį škotų filosofą Davidą Hume`ą, kuris 1764 m. sakėsi esąs „pasaulio piliečiu“ ir:
„Tai – vieša laisvė, su vidaus taika ir tvarka, tarpstanti beveik be pertraukos“, – Škotijos sąjungos su Anglija privalumus apibūdino profesorius.
D. Hume‘o vienintelis nusiskundimas buvo dėl anglų polinkio „nekęsti mūsų, škotų, teisėtų ambicijų anglus pranokti ir juos valdyti.“
Pasak N. Fergusono, tuo metu anglai dar nebuvo kaip reikiant pripratę prie ministrų pirmininkų iš Škotijos, kurių ligi šiol iš viso buvo 11.
„Smulkmeniškas nacionalizmas tiesiog neškotiškas. O šiandienos škotams verta prisimti savo tautiečio ekonomisto Adamo Smitho įspėjimą dėl politikų, kurie žada „neva priimtiną reformų planą santvarkai pertvarkyti“, bet daugiausia „jų pačių pralobimui“.
„Visur XIX ir XX amžiuje Europos žemyne nacionalizmo arkliuką pasikinkę ambicingi demagogai siekė savų interesų. Škotija čia buvo išimtis. Tegu taip ir lieka“, – rašė škotų kilmės Harvardo universiteto istorijos profesorius N. Fergusonas „New York Times“.
Tai, kad Škotijos nepriklausomybė niekam neišeitų į naudą, teigė pokalbyje su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ ir politologas Antonys Gleesas, dėstantis Didžiosios Britanijos Buckinghamo universitete. Jo nuomone, ministras pirmininkas Davidas Cameronas padėtį blogai įvertino.
„Mes visi manėme, kad nacionalizmas – nebegyvas. Tačiau dabar matyti, kad jis plačiai išplitęs. Tačiau jauni piliečiai negalvoja, kad vieną dieną ir jie pasens ir turės eiti į pensiją. Jiems įkalbėta, kad Škotija – viena iš labiausiai pasiturinčių šalių. O išties nepriklausoma Škotija turėtų mažiau pinigų nei Pakistanas arba Egiptas“, – teigė politologas A. Gleesas Vokietijos radijui.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
