Ar iš Didžiosios Britanijos pasidarys dvi valstybės, kurių viena – Anglija su Velsu ir Šiaurės Airija, o antra – Škotija? Tai paaiškės po rugsėjo 18-osios, kada Škotijoje įvyks referendumas dėl krašto nepriklausomybės. Apklausose ilgą laiką vyravo jos nenorintys, tačiau paskutiniuoju metu nedidelę persvarą įgijo nepriklausomybininkai.
Ar iš Didžiosios Britanijos pasidarys dvi valstybės, kurių viena – Anglija su Velsu ir Šiaurės Airija, o antra – Škotija? Tai paaiškės po rugsėjo 18-osios, kada Škotijoje įvyks referendumas dėl krašto nepriklausomybės. Apklausose ilgą laiką vyravo jos nenorintys, tačiau paskutiniuoju metu nedidelę persvarą įgijo nepriklausomybininkai.
Todėl „dabar viskas įmanoma“, – rašė irgi iš kelių dalių susidariusios, bet daug geriau sukibusios Šveicarijos dienraštis „Tages-Anzeiger“. Jis tęsė: o vis dėlto „nuomonių persimetimas iš vienos pusės į kitą turi kažką užkrečiančio. Atrodo, jog referendume dalyvaus rekordinis rinkėjų skaičius“.
„Škotijos nacionalistams pavyko žmones plačiai mobilizuoti, sužadinti debatus. O tradicinėms Jungtinės Karalystės partijos – darbiečiams, kaip ir toriams – nereikėjo visą laiką tik grasinti ir gąsdinti baubais.
Dabar paskutinę minutę dalijamais reformų pažadais dar tikimasi Didžiosios Britanijos vienybę išgelbėti. Apklausų šokas atkreipė visų britų dėmesį į galimo šalies skilimo didžiules apimtis“, – rašė Ciuricho laikraštis.
Tačiau kaip tik nuo baubo piešimo ant sienos negali susilaikyti konservatoriams, taigi toriams, atstovaujantis Londono dienraštis „Telegraph“.
Anot jo, „jeigu nuomonių apklausos nemeluoja, tai stovime ant katastrofos briaunos. Netrukus galėsime pasijusti kaip zombiai – abiejose Škotijos sienos pusėse“.
„Dauguma žmonių, – bet ypač Škotijoje, – nė nesusimąsto, kokias baisias pasekmes Škotijos atskilimas turėtų valstybės finansams ir sandarai. Atsiskyrus Škotijai, netektume didelės dalies savo tapatybės.
Taigi neleiskime per savo pačių susiluošinimą padaryti ilgalaikės žalos savo vardui ir prestižui pasaulyje. Jau pats laikas pasisakyti ir veikti už Didžiąją Britaniją“, – ragino konservatyvusis Londono dienraštis.
Pasak Belgrado dienraščio „Politika“, „kaip rimtai Britanijos vyriausybė žiūri į paskutinę nuomonių apklausą, rodo tai, kad jau po kelių dienų škotams bus pateiktas siūlymas dėl toli siekiančios autonomijos. Galima suprasti Londono baimę dėl škotų atsiskyrimo, prisimenant, kad jų kraštas sudaro net trečdalį visos britų salos“.
O didžiausio Škotijos miesto Glazgo dienraštis „Herald“ teigė, jog „finansų ministras G. Osborne‘as žada škotams didesnę autonomiją – daugiau įtakos nustatant valstybinius mokesčius ir biudžeto išlaidas. Tai gali būti paskutinis šansas tiems, kurie nori išvengti Škotijos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos“.
Londono dienraštis „Independent“ išreiškė didelį pritarimą Didžiosios Britanijos išlaikymui viename daikte – „būtų gėda taip paprastai atsisakyti visų vilčių ir lūkesčių, gaivinusių ir pagrindusių Jungtinės Karalystės gyvastį“.
„Kita vertus, akivaizdu, jog Škotijos žmones turime gerbti – iš jų galime kai ko išmokti apie pilietinį įsipareigojimą“, – rašė Anglijos ir kol kas dar visos Didžiosios Britanijos sostinės dienraštis.
Vis dėlto Bratislavos dienraštis „Sme“ stebėjosi, kad Škotijos nacionalistai „grindžia savo nepriklausomybės troškimą tuo, kad britai, girdi, su jais nesolidarizuoja. Londono vyriausybė jiems primetanti neoliberalų ūkio modelį ir taip griaunanti klestinčią Škotijos ekonomiką“.
„O išties, – pasak Slovakijos sostinės dienraščio, – ten gyvenantys žmonės siekia atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos tik dėl to, kad ir jie patys nesolidarizuojasi ir nenori dalytis įplaukomis iš žaliavų verslo.
Tačiau dujos ir nafta Škotijos problemų neišspręs. Jeigu Škotijos piliečiai pasisakys už nepriklausomybę, ekonomiškai geri laikai tikriausiai jiems greit baigsis ir vis tiek reikės skausmingų reformų“.
Paryžiaus dienraštis „Figaro“ patarė „Europos Sąjungai jau dabar gerai pamąstyti apie šią naują revoliuciją. Juk škotų pavyzdys, ko gero, nebus vienintelis toks.
Katalonijos gyventojai nori lapkričio 9-ąją surengti panašų referendumą prieš Madridą. O Škotijos pavyzdys įkvėps gal ir Flamandijos separatistus arba pietų tiroliečius, svajojančius apie prisijungimą prie Austrijos“.
Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ kalbino sociologą Janą Eichhorną, dėstantį Škotijos sostinės Edinburgo universitete. Anot jo, esminis klasusimas čia sukasi ne tiek dėl tautinio identiteto, kaip antai katalonams Ispanijoje, kiek dėl to, ar škotams eisis geriau, jeigu jie nebepriklausys Didžiajai Britanijai.
J. Eichhorno nuomone, „škotai, kurių pajamos mažos, labiau linksta į nepriklausomybę. Už ją yra ir tie, kurie nenori, kad Škotijoje būtų dislokuoti britų branduoliniai ginklai, ir tie, kurie trokšta daugiau socialinio teisingumo“.
Vokietijos laikraščiai dėl to, kad paskutiniu metu sustiprėjo Škotijos nepriklausomybininkų šansai, daugiausia kaltino Londono politikus.
Štai Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“ rašė, jog „dabar, kaip protingesni stebėtojai jau seniai įspėjo, kad bus, stipriai atsirūgsta Londono establišmento nenoras matyti to, kas verda šalies šiaurėje“.
„Kol Alexas Salmondas, Škotų nacionalinės partijos iškeltas Škotijos regioninės vyriausybės premjeras, seniai ir nepailstamai darbavosi už atsiskyrimą ir škotų tautos atgimimą, priešinga pusė ilgai laikėsi moto: kuo mažiau sakysime, tuo geriau, kad tik nesuteiktume Škotijos nepriklausomybės šalininkams patikimumo, kurio iš savęs jie neturi. Bet tai buvo strateginė klaida“, – rašė Berlyno laikraštis.
Tam pritarė ir Frankfurto kairiųjų dienraštis „Rundschau“. Anot jo, „Davido Camerono vyriausybė, patenkinta savimi, forsavo žaidimą „va banque“, kai iš tiesų didelė škotų dauguma būtų pasitenkinusi didesne savo regioninės vyriausybės autonomija. Pvz., nuolaida, kad jie patys nuspręstų, kur būtų leidžiami jų mokesčių mokėtojų pinigai.
Bet ne, Londonas prie maksimalios decentralizavimo galimybės svarstymo nė neprileido. Reikalavo apsispręsti – už Škotijos nepriklausomybę arba prieš. Dabar kauliukai mesti, jie dar rieda – ir lošiama iš valstybės“.
O Miunchene leidžiamas dienraštis „Süddeutsche“ prikišo Škotijos nepriklausomybės priešininkams, kad „jie akcentavo tik tai, prieš ką jie, bet ne tai, už ką jie yra. Jie būtų galėję suvokti debatus kaip galimybę verbuoti už Didžiosios Britanijos išlaikymą – juk tai sąjunga, kuri per kelis šimtmečius įrodė esanti stabili, sėkminga ir produktyvi“.
„Deja, atsitiko taip, kad Didžiosios Britanijos šalininkai tarsi nesusigaudė, ko iš jų reikia. Tik dabar šoko ištikti jie pastebėjo, kad jiems reikėjo pristatyti savo argumentus visai kitaip – pozityviai, pabrėžtinai, įsijautus. Gali būti, kad tam dabar jau per vėlu“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.
Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT Radiją.
