Dabar, jau prasidėjus naujiems mokslo metams, galiu prisipažinti: daugiausiai išmokstu per atostogas. Receptas paprastas: tereikia niekam nieko nežadėti, neužsibrėžti jokio tikslo, neatidarinėti elektroninio pašto, išjungti mobilaus telefono signalą, išjungti kompiuterį ir dingti iš namų. Tada ir paaiškėja, kas yra gyvenimas. Šįkart dingau į Londoną. Ir nenusivyliau.
Dabar, jau prasidėjus naujiems mokslo metams, galiu prisipažinti: daugiausiai išmokstu per atostogas. Receptas paprastas: tereikia niekam nieko nežadėti, neužsibrėžti jokio tikslo, neatidarinėti elektroninio pašto, išjungti mobilaus telefono signalą, išjungti kompiuterį ir dingti iš namų. Tada ir paaiškėja, kas yra gyvenimas. Šįkart dingau į Londoną. Ir nenusivyliau.
Ten, kaip visada, problemos didingesnės, o absurdai juokingesni. Svarstydami, ar verta atsiskirti nuo Anglijos, škotai atsiklausė garsių aktorių, o tie atsakė: „būt ar nebūt – štai kur klausimas“ ir pasirašė memorandumą. Paskui visi pamatė, kaip Amerikos fotožurnalistui buvo nukirsta galva. Kaukėti budeliai kalbėjo su britišku akcentu, tad pasipylė kaltinimai, esą „Tėvynė juos nuvylė“, grasinimai atimti pilietybę ir apsivalymo scenarijai. Girdėjau tai ir anksčiau, kalbos nepadėjo.
Paskui televizijos laidoje viena musulmonė aiškino, kad negalima padėti Sirijos lyderiui kovoti su teroristais, nes jis pats teroristas, bet reikia bendradarbiauti su Rusija, nors ką tik Europa buvo paskelbusi sankcijas išprotėjusiam carui. Mačiau, kaip Ukraina susitraukė iki neaiškios formos lopinėlio, kuris televizoriuje atrodė purvinas, pilnas rėkaujančių žmogeliukų ir baltų sunkvežimių. O Lietuvos ir visai nebuvo. Nykus ir piktas pasaulis. Kvailos šnekos. Kaip visada.
Paskui įvyko du dalykai, pavertę pasaulį kitu kampu: pamačiau laidą apie kino kūrėją Richardą Attenborough bei Gilberto ir George‘o parodą „Baltojo kubo“ galerijoje. Supratau, ko labiausiai trūksta, kai blogis tampa savaime suprantamas – menininko, kuris jį paimtų ir išvelėtų ironijos kultuve taip, kad jis pats savęs nebeatpažintų. Arba tiesiog paimtų ir apie tai kalbėtų iš esmės. R. Attenborough galėjo daryti įprastą aktoriaus-žvaigždės karjerą, bet jam rūpėjo kurti „mąstančius“ filmus apie tai, ką jis matė aplink – skurdą, neteisybę, karą, rasizmą, bandos prievartą. Tad jis įkūrė savo kino studiją „Beaver films“ – „Bebro filmai“ – ir nežiūrėdamas, ar apsimoka, ar ne, prodiusavo ir režisavo vieną filmą po kito.
Paskui jam kilo mintis sukurti filmą apie Gandhi – tą patį, kurį pamačius paaiškėjo, kaip galima kovoti su galingesniu priešu taikiai nebendradarbiaujant. Bet tada nė neįsivaizdavau, kad paties filmo kūryba buvo nemenkesnė kova: nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo daugiau nei dešimt metų, nes reikėjo ieškoti pinigų, užstatyti namus, įkalbėti aktorius, sukviesti savanorių minias ir t. t. Kliūtys atrodė neįveikiamos. Kad sukauptų lėšas, R. Attenborough pakeliui kūrė kitus filmus, bet vis tiek užsispyręs padarė, ką sumanęs.
Paskui visi žinojo tik rezultatą, Oskarus ir kitus apdovanojimus, kurie užtemdo darbą „iš idėjos“, o jis dabar visai nebemadingas. Žiūrėjau kažkada įkvėpusio filmo kadrus ir galvojau, kad dabar toks herojinis epas neįsivaizduojamas. Dabar reiktų kažko kito, kažko ryškaus, beprotiško ir skandalingo, kas išverstų savim patenkintą miesčionį iš koto. Tada pamačiau Gilbertą ir George‘ą.
Gilbertas ir George‘as – puikiai žinomas duetas meno pasaulyje. Jie save vadina gyvomis skulptūromis, mat jaunystėje neturėjo studijos, kur galėtų minkyti molį ar kalti akmenį, tad nusidažė kūnus ir drabužius spalvotais metalo milteliais, o tada galerijoje dainavo benamio dainą „Po arkomis“, šokdami mechaniniais judesiais. Tą dainą jie kartojo daugybę kartų – visada taip pat, tarsi iš tiesų būtų dainuojanti skulptūra, kurios negali pakeisti laikas.
Ir toliau menininkai rodosi tuo pačiu kostiumu, visada dviese, visada vienodais veidais, kurie sustingę kaip kaukės. Taip jie kreipiasi į mus tiesiai iš savo kūrinių ir kalba apie dabartį. Todėl jų menas keičiasi kartu su gyvenimu. Bet visada išlieka didingas kaip gotikinės katedros vitražas, kurio spindesio aiškinti nereikia.
Dabar jiems jau daugiau kaip septyniasdešimt. Bet senukai kuria taip, tarsi būtų jauni – žaisdami, sprogdami iš juoko, bet rimtais veidais. Paroda pavadinta „Atpirkimo ožių ieškojimas. Paveikslai Londonui“. Rasti atpirkimo ožiai atpažįstami iš laikraščių – kaukėti teroristai ir turistai, karalienė su savo vyru, po gaubtais pasislėpę jaunuoliai, treninguoti marginalai, sunkvežimių vairuotojai ir sargybiniai, dviratininkai ir daug daug daug musulmonių, kurių juodos figūros it bloga lemtis stypso gatvės vidury, žybčiodamos nieko akimis.
Bet didieji atpirkimo ožiai yra patys menininkai. Jų figūros, kartais aprengtos aerozoliu išpurkštais giltinės kostiumais, stovi nukryžiuotos ir šoka mirties šokį virš Londono. O nuo jų, į juos ir aplinkui krenta bombos. Tačiau tai – ne bombos, o gatvėse surinkti besimėtantys balionėliai nuo azoto suboksido, sukeliančio haliucinacijas, euforiją ar juoką. Taigi – mirtis ar juokas? Apsimestinai atviri, bet neutralūs menininkų veidai atsakymo nepasufleruoja.
Jie patys slapstosi užsidėdami iš bombų padarytą Britanijos vėliavą kaip kamufliažą, o kartais – budelių gobtuvus, panašius į musulmonių hidžabus. Nesuprasi, ar jie dievai, ar biurokratai – ir tie, ir tie žino, kad viskas buvo ir bus taip pat, ką bedarysi, ir gražiai, ir linksmai, ir blogai, ir bjauriai, o paskui išnyks lyg nebuvę, tai kam jaudintis? Bet jie atiduoda savo kūnus miestui, kad ant jų užrašytų atpirkimo prakeiksmus ir pažadintų. Tai yra menas, kalbantis dabar. Nesvarbu, ko reikėjo vakar, ko reikės rytoj – jis dabar stovi veidu į žiūrovą, įžeidinėja ir šventvagystėmis bando kantrybę, verčia apsispręsti, neleidžia apsimesti nematančiu.
Taigi kažkur Londone Gilbertas ir George‘as numetė dar vieną meno bombą ir juokiasi. Norinčiam aiškių atsakymų žiūrovui sprogtų galva, bet iš tiesų nuo įtampos sprogsta dabartis. Įdomu, pagalvojau, ar toks menas paveiktų politikus. Ne tik tuos, kurie skirsto pinigus kultūrai, bet ir tuos, kurie, tarkim, sprendžia strateginius klausimus. Greičiausiai ne. Jie apsimestų nesupratę. Juk pagaliau nežinai, ar čia rimtai kažką sako, ar šaiposi. O baisu apsijuokti. Bet norėčiau pamatyti juos apdairiai sprunkančius iš parodų salės – ir taip prarandančius teisę dėstyti savo nuomones apie tai, koks menas yra geras, koks – blogas, kuris reikalingas, kuris – ne. Vis šiokia tokia pergalė.
Bet ne tai buvo svarbiausia praėjusių atostogų pamoka. Ja tapo kitkas. Ant galerijos sienų buvo surašyti Gilberto ir George‘o tekstai – jų credo, kad menas turi kalbėti visiems, kad paveikslai turi pakeisti žmones, o ne pasidžiaugti jų laimėjimais, kad trys meno gyvybiniai šaltiniai yra galva, siela ir seksas. Ir dar ten buvo keturi menininko veiklos principai. Galvoje vis dar skamba vienas iš jų: „Nepasitrauk nuo darbastalio per ilgam, nes Dievas vis dar šlifuoja.“ Tikrai ne skundas Aukščiausiajam sunkia kūrėjo dalia. Ir ne himnas tinginystei. Su naujais mokslo metais, likimo draugai!
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
