Savaitgalį keliose Europos šalyse – ir palyginus pasiturinčiose Vokietijoje bei Prancūzijoje, ir labiau diržus veržtis priverstose Portugalijoje bei Ispanijoje – pasireiškė socialiniai protestai. Vienur jie praėjo taikiai, kitur neapsieita be jėgos panaudojimo. Vokietijoje tokių protestų kol kas išvis nebuvo. Ką tai byloja ateičiai?
Savaitgalį keliose Europos šalyse – ir palyginus pasiturinčiose Vokietijoje bei Prancūzijoje, ir labiau diržus veržtis priverstose Portugalijoje bei Ispanijoje – pasireiškė socialiniai protestai. Vienur jie praėjo taikiai, kitur neapsieita be jėgos panaudojimo. Vokietijoje tokių protestų kol kas išvis nebuvo. Ką tai byloja ateičiai?
Pasak Bylefeldo dienraščio „Neue Westfälische“, „dar Vokietija kaip reikiant nesumokėjo už euro krizę, o dalinai iš jos net pasipelnė. Vis dėlto jau dešimtys tūkstančių išėjo į gatves, kad demonstruotų prieš socialinę nelygybę ir bankų gelbėjimus.
Tai tik mažas išankstinis įspėjimas apie tai, kas Vokietijoje dėtųsi, jeigu mums reiktų veržtis diržus, kaip tai reikia daryti pietų europiečiams. Pas juos, kitaip nei Vokietijoje, kai kurios piliečių grupės jau kenčia nuo nepriteklių“.
„O vis dėlto kai kas mus jungia: čia ir ten akcentuojami ne tie dalykai. Valstybės turi taip sutvarkyti reikalus, kad vykdant taupymo politiką aukotųsi visi. Taip kol kas nedaroma. Todėl demonstruoti – teisinga“, – teigė Vokietijos Vestfalijos krašto laikraštis.
Berlyno dienraštis „Tageszeitung“ pažymėjo, jog „Vokietijoje protestuotojai reikalavo trijų dalykų – didžturčių turto vienkartinio dalinio nusavinimo, nuolatinio turto mokesčio įvedimo ir aukščiausios pajamų mokesčių normos pakėlimo. Didėjančių socialinių nepriimtinumų akivaizdoje tokių reikalavimų pavertimas tikrove būtų vertas daugelio sąjungininkų“.
„Užtat galima laikyti politinio mobilumo ženklu tai, kad pirmą kartą po labai ilgo laikotarpio platus spektras jėgų – nuo sąjūdžio „Attac“ iki Vokietijos socialdemokratų partijos – kvietė į bendrą demonstraciją, nors rezonansas ir nebuvo iš koto verčiantis“, – rašė Berlyno nepriklausomųjų kairiųjų dienraštis, džiaugdamasis, kad Vokietijoje, nors ir nelabai trankiai, bet buriasi jėgos prieš neoliberalizną ir kapitalistinę globalizaciją ir už iš apačios kuriamą socializmą.
Apie protestus Portugalijoje rašė irgi kairios pakraipos dienraštis „Frankfurter Rundschau“. Jo žodžiais, „tolesnio nuskurdimo baimė išvarė dešimtis tūkstančių į gatves Lisabonoje savaitgalį. Jų protestas buvo nukreiptas prieš Portugalijos valdžią ir prieš iš Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo sudarytą vadinamąją troiką.
Portugalija buvo laikoma pavyzdinga mokine. Bet to nepakako. Kaip ir Graikijoje, radikali taupymo programa vedė prie recesijos lygio ūkio nuosmukio. Todėl dabar pavyzdingi mokinukai tapo maištininkais.
Portugalijoje taip pat daug kas moka už katastrofą, dėl kurios ne jie kalti. Tad šitas apmaudas ir veda prie pikto bruzdėjimo“.
Ispanijos neramumuose Berlyno ir Hamburgo dienraštis „Welt“ įžvelgė kitą aspektą: „Katalonijos atvejis aiškiai parodo, kad Ispanija jau seniai išgyvena ne tik ekonominę krizę, bet ir egzistencinį politinį sukrėtimą. Tai paveikia ir visą Europos Sąjungą.
Europos piliečiai, bent taip atrodo, blogais laikais nebenori nieko bendro turėti su elitiniu integracijos projektu“.
O Magdeburgo „Volksstimme“ ragino Ispanijos ministrą pirmininką Marianą Rajoy „žiūrėti į baskus ir katalonus rimtai ir su jais derėtis, užuot savo tautiečius maišęs su žemėmis. Protestai Madride pridėjo savo trigrašį prie to, kad suvoktume, jog visų pirma tai ne nacionalizmas, kuris žlugdo Ispaniją. Ją iš tiesų žlugdo tai, kas nacionalizmą šiuo metu nebent tik aštrina – būtent, šalies beviltiška padėtis“.
Ir Prancūzijoje vyko demonstracijos. Jos, kaip ir Vokietijoje bei Portugalijoje, buvo taikios. Anot Paryžiaus dienraščio „Liberation“, „į demonstraciją kvietusių partijų ir organizacijų argumentacija buvo aiški: „ne“ Europos fiskaliniam paktui, tai reiškia „ne“ taupymo politikai ir recesijos spiralei, kurią ši politika sukels“.
„Be to, tai yra „ne“ būdui, kuriuo šitas paktas bus ratifikuojamas būtent parlamente. Jame Socialistų partija turi pakankamą daugumą, kad išvengtų liepsnojančių debatų. Galop demonstracija taip pat buvo kad ir šiek tiek duslesnis „ne“ politikai, kurią prezidentas Francois Hollande`as vykdo po savo išrinkimo“, – rašė Prancūzijos sostinės kairiųjų laikraštis.
Paryžiuje leidžiamas katalikų dienraštis „Croix“, priešingai, dėstė, jog „šitas fiskalinis paktas, net jei daug kas mano priešingai, yra esminis žingsnis į tai, kad būtų sutvarkyti finansai ir vėl atkurtas pasitikėjimas euro zona ir Prancūzijos ekonomika“.
„Tačiau dešimtys tūkstančių demonstrantų Paryžiuje taip pat rodo daugelio prancūzų susirūpinimą savo ir savo vaikų ateitimi. Šitų žmonių pasitikėjimą laimėti ar atkurti vyriausybė turi taip pat neatidėliotinai, kaip ir nuraminti rinkas, stebėtojus ir užsienio investuotojus“, – tikino Prancūzijos katalikų laikraštis.
Portugalijos dienraštis „Diario de noticias“ rašė, kad „tai buvo pirmoji tokia demonstracija po F. Hollande`o atėjimo į valdžią. Joje buvo girdėti reikalavimai, kad baigtųsi Berlyno pradėtas Europos Sąjungos naikinimas. Darosi vis aiškiau, kad nuolatiniai nauji išlaidų mažinimai be tuo pat metu taikomų ūkio stimuliavimo priemonių gerų rezultatų neduoda“.
„Tai nereiškia, kad jokių aukų nereikia – jos neišvengiamos. Tačiau, kaip jau dažnai sakyta, ligonis turi terapiją išlaikyti, gydymui nevalia ligonio pribaigti“, – teigė Lisabonos dienraštis.
Jis pridūrė, kad „alternatyvų yra“, tik šalys turi „kalbėti vienu balsu“. Bet ką tasai balsas bylos?
Kaip rašė Austrijos sostinės dienraštis „Standard“, „vienoje pusėje taupymo kursą prakeikiantys demonstrantai Madride ir Atėnuose, kitoje – Vokietijos Bundesbanko viršininkas Jensas Weidmannas ir kai kurie prieš tolesnę paramą burnojantys Vokietijos ekonomistai. Abu ekonomikos požiūriu iš dalies teisūs, tačiau politiškai visiškai neteisūs – juk tik abiejų strategijų kombinacijoje galima įsivaizduoti išeitį iš krizės“.
„Tuo labiau slegia tai, kad tiek daug komentatorių iš politikos ir žiniasklaidos gretų visą laiką išskaičiuoja tik vieno kurio nors kelio trūkumus ir atsisako žvilgsnio į visumą.
Europai šiuo metu nereikia didingų naujų vizijų ir institucijų. Politiškai sau tikslu padaryti sunkiai siekiamą kompromisą dėl euro – tai pakankamas iššūkis“, – baigė savo straipsnį Vienos dienraštis.
Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT Radiją.
