Vis įsibėgėjant karui Ukrainoje, jo sustabdymo planuose Lietuva nedalyvauja. Nematoma nei pasaulio politikų dėmesį patraukiančių saliamoniškų į taiką vedančių iniciatyvų, nei šalies lyderių darbų ar bent pareiškimų, vertų užsienio žiniasklaidos antraščių.
Vis įsibėgėjant karui Ukrainoje, jo sustabdymo planuose Lietuva nedalyvauja. Nematoma nei pasaulio politikų dėmesį patraukiančių saliamoniškų į taiką vedančių iniciatyvų, nei šalies lyderių darbų ar bent pareiškimų, vertų užsienio žiniasklaidos antraščių.
Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į JAV pasitraukęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašė: „Kalbos pavojingesnės už armijas: jos okupuoja amžinai, nužudo viską, net instinktą atkeršyti“.
Dažną siutina visas ribas peržengiantys Kremliui ištikimų Rusijos televizijų naujienų pranešimai, kuriuose neliko žinių, tik vienpusiška propaganda. Kuo šioje srityje gali pasigirti Lietuva? Kokius ginklus galime ištraukti žodžių mūšyje? Kiek Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje liko profesionalių oratorių, gebančių patraukti į savo pusę abejojančius arba kaip už gryną pinigą parduoti pačių sugalvotą mintį? Dažnas ministras nemoka suformuluoti savo asmeninės nuomonės, o atstovai spaudai paprastai viešai nekalba, nebent platina „valdiškus“ raštus, surašytus tik patiems biurokratams suprantama kalba. Būtų gerai, jeigu Lietuva turėtų ne tik strategiją, kaip atremti iš užsienio skleidžiamą Goebbelso vertą propagandą, bet ir svarbiausiose valstybės institucijose atsirastų profesionalių specialistų, gebančių ją įgyvendinti.
Paskutiniai profesionalūs Lietuvos propagandistai mokyti dar sovietmečiu. Nepriklausomos Lietuvos laikais ugdyti nauji komunikacijos ir viešųjų ryšių žinovai, tačiau kai parlamento rinkimus laimėdavo varžovai iš priešingų partijų, nepartiniai ar kitos partijos specialistai dažniausiai būdavo keičiami „savais“ arba išvaromi į gatvę su „vilko bilietu“. Siauri partiniai interesai Lietuvoje dažnai užgožia į ateitį nukreiptus valstybės poreikius.
Todėl kyla įvairiausių partinių iniciatyvų, tačiau kiek jos veiksmingos? Pavyzdžiui, skersai į Rytus žiūrintys dešinieji pasiūlė sudaryti nepageidautinų Rusijos atlikėjų sąrašą. Tačiau ką tai duos? Negi keli Rusijos atlikėjų koncertai gali sugriauti Lietuvos valstybingumo pamatus? Objektyvų vertinimą lemia platus požiūris, kuriam būtina nuomonių įvairovė. Galima „užsidaryti“ nuo kitaminčių, tačiau vien draudimais koncertuoti Lietuvoje palaikančių mūsų šalį draugų nesubursi. Sudėtingiau analizuoti, kodėl Lietuvos gyventojus traukia slaviškos dainos ir pasiūlyti tai, kas sudomintų labiau nei sovietinius laikus menanti kultūra.
Kodėl Rusijoje kultūros dirva išpurenta ir joje lyg gerai prižiūrimoje žemėje veši skirtingi menai? Neįmanoma palyginti Lietuvoje vyraujančio ir pavydėtino Rusijos požiūrio į kultūrą, toje šalyje menininkai nesijaučia kaip našlaičiai. Lietuvoje net kultūros atašė užsienio ambasadose veikla siaurinama, nes neskiriama tam pakankamai lėšų. Daugelyje kitų valstybių, ne tik Rusijoje, labdara arba iš biudžeto kultūrai remti skiriamos lėšos nėra tik trupiniai nuo kitų likusios gausios vakarienės. Be to, nėra apmokestinamos, kaip Lietuvoje.
„Niekada nebuvo tiek tremtinių kaip dabar, – 1958 metais tarsi vakar dienoraštyje rašė poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Šiandien beveik kiekvienas žmogus yra kokia nors prasme tremtinys, išvietintasis, benamis, bėgąs nuo ko nors, negalįs grįžti kur nors, tremtinys savyje, tremtinys už savęs, tremtinys kituose, kas nors kėsinasi į jo laisvę. Tremtis taip pat yra savotiška nelaisvės forma, ypač tam, kuris drįsta atviromis akimis pažvelgti į savo situaciją. Tipingas tremtinys, kuris absoliučiai indentifikuojasi su tremtimi, pamažu ir neišvengiamai tampa elgeta, savo žaizdomis besistengiančiu sužadinti praeivio gailestingumą.“
Lietuva, įkopusi į trečiąjį savo nepriklausomybės laikotarpį, kažkodėl kartais jaučiasi kaip A. Nykos-Niliūno aprašytas tremtinys. Rusijos televizijų naujienos lieka vienintelė propagandos mokykla. Tai, deja, nepadės sugrąžinti laikų, kai Lietuva savo idėjomis ir pasiūlymais žibėjo oranžinės Ukrainos arba Gruzijos revoliucijų fone. Norint sugrįžti į pirmaujančias pozicijas ir palikti dabartinę tremtinio būseną reikia pasitelkti kultūrą, kuri gali būti idėjų generuotoja ir deramai reprezentuoti mūsų šalį. Labiau remdamiesi savo kultūros vertybėmis ir tradicijomis, galėtume laimėti propagandinius karus ir be garsių politinės propagandos salvių, atrasti ir pateikti pasauliui naujų, plačiai tarptautinei bendruomenei įdomių idėjų.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
