Rugsėjo 18-oji yra labai reikšminga istorinės atminties diena. Prieš 95-erius metus Vilniuje savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Be šio tautos forumo būtų neįmanomas ir Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto paskelbimas.
Rugsėjo 18-oji yra labai reikšminga istorinės atminties diena. Prieš 95-erius metus Vilniuje savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Be šio tautos forumo būtų neįmanomas ir Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto paskelbimas.
Būtent konferencija išrinko Lietuvos Tarybą ir suteikė jai įgaliojimus skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą, taip pat padaryti kitus politinius žingsnius jo įtvirtinimui. O aplinkybės tokiai veiklai, kaip žinia, buvo labai sudėtingos ir nepalankios. Tačiau valstybingumo siekė karta, užgrūdinta knygnešių epopėjos...
Pasirengimas šiam svarbiam įvykiui prasidėjo 1915 m. pabaigoje. Vilniaus inteligentai, susibūrę į Lietuvių kuopą, išsirinko iš savo tarpo vykdomąjį komitetą, kad nustačius tam tikrus santykius su vokiečių okupacine valdžia, kad nors kiek pagal galimybes kontroliuoti jos savivalę. Komitetą sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, kunigas Juozas Stankevičius. Šie žmonės ir ėmėsi visais įmanomais būdais viešinti nepriklausomybės idėją.
Okupacinei vokiečių valdžiai lietuvių savivalda, žinoma, labai ribota, buvo paranki. Būtent tuo labai protingai pasinaudojo Komitetas. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbti atsišaukimai į tautą; be to, komiteto patikėtiniai važinėjo po kraštą, kviesdami žmones organizuotis. Legali tokių susirinkimų forma buvo parapijiečių suėjimai. Taigi tautos pilietiškumą žadino lietuviškoji spauda, katalikų bažnyčia ir atsikuriančios visuomeninės draugijos bei organizacijos.
1917 m. vasarą buvo suformuotas būsimos konferencijos organizacinis komitetas, jame ir parengti rezoliucijų tekstai, sudaryti dalyvių sąrašai. Nutarta kviesti po 3–5 atstovus iš kiekvienos apskrities, kurių tuomet buvo 32. Siekta, kad dalyvautų visų luomų, politinių srovių ir partijų žmonės. Žinoma, okupacijos sąlygomis tikrų demokratiškų rinkimų neįmanoma buvo surengti. Iš esmės Lietuvių konferencija vyko kaip kviestinis suvažiavimas. Represijų pavojus vis tik buvo labai realus, tad nutarta kviesti vien tik vyrus, ir tik aiškaus lietuviško nusistatymo.
Rugsėjo 18 dieną į Vilnių susirinko 224 tautos atstovai. Tai buvo žymiausieji, šviesiausieji ir veikliausieji to meto krašto žmonės. Pagal socialinę padėtį ir profesiją trečdalį dalyvių sudarė katalikų dvasininkai, trečdalį – ūkininkai, bemaž dešimtadalį – mokytojai; dar buvo gydytojų, teisininkų, inžinierių, tarnautojų, meno ir kūrybos žmonių. Inteligentai sudarė 60 procentų.
Organizaciniam komitetui vargais negalais pavyko sutarti su vokiečiais, kad konferencija vyktų už uždarų durų, tik tarp saviškių, nedalyvaujant okupacinės valdžios prievaizdams. Renginys vyko miesto teatro salėje (dabar tai Rusų dramos teatras J. Basanavičiaus gatvėje); truko iki rugsėjo 23-čios. Dalyviai buvo pasidabinę raudonai žaliais kaspinėliais, o sceną puošė vėliava su Vytimi ir Aukštaitijos bei Žemaitijos herbai. Tai užfiksuota vilniškės fotografės Aleksandros Jurašaitytės nuotraukose. Nepriklausomybės reikalas jau taip buvo pribrendęs, jog rezoliucijos ir nutarimai priiminėti bemaž vienbalsiai, labai entuziastingai. Salėje tvyrojo pakili šventiška nuotaika.
Konferencija išrinko dvidešimties žmonių Lietuvos Tarybą, suteikė jai įgaliojimus atlikti politinius žingsnius atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėse lietuvių žemėse su sostine Vilniumi. Atkurtos valstybės ateitį turėjo numatyti Steigiamasis Seimas. Žinia, teko padaryti ir kai kurių išlygų okupacinei valdžiai – deklaruoti draugiškus ryšius su Vokietija, susiekimo, muitų ir valiutos konvenciją.
Pirmieji politinio programinio nutarimo žodžiai skambėjo taip: „Liuosam Lietuvos plėtojimui reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta Lietuvos valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“. Po konferencijos dalyviai išsivažinėjo į savo kraštus, kad miestų, miestelių bei bažnytkaimių susirinkimuose supažindintų žmones su priimtais konferencijos nutarimais. Geroji žinia visur buvo sutinkama labai palankiai... Susirinkimai iš provincijos siųsdavo Lietuvos Tarybai laiškus, pareiškimus, išsakydami paramą jos veiklai. Ypač aktyvus buvo kaimo jaunimas. Šiuos jaudinančius tautos budimo dokumentus yra paskelbęs istorikas akademikas Antanas Tyla savo monografijoje „Lietuva prie Vasario 16-sios slenksčio“.
Vertinant istorinę Lietuvių konferencijos reikšmę, reikia pabrėžti, kad tai buvo tautos forumas, kuris demokratizavo ir padarė politinį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą viso krašto siekimu, perkeltu iš partijų programų, iš užsienyje – Lozanoje lietuvių delegacijos pareikšto pirmojo „savo nepriklausomybės“ reikalavimo, patvirtinto ir kituose tarptautiniuose renginiuose, į realų, labai sudėtingą politinį Tarybos darbą ir veikimą. Taip lietuvių tauta persiorientavo į Lietuvos valstybės piliečius. Tad netruko išaušti ir Vasario 16-sios rytas... Sukūrę savo valstybę lietuviai užsitikrino savosios kultūros gyvastį, taigi ir tautos ateitį. Rugsėjo 18-oji – tikrai svarbi gairė mūsų istorijos kelyje; minėdami ją artėjame prie didžiosios sukakties – Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio.
