Mūsų politikos vaizdavimas pernelyg dažnai koncentruojasi ties Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros prieigomis. Todėl bet kuris šaršalas, jei tik jį valstybėje nori sukelti kuris nors iš šių rūmų šeimininkų ar kitų įtakingųjų, jau po kelių valandų užgožia visą eterį ir net horizontą.
Mūsų politikos vaizdavimas pernelyg dažnai koncentruojasi ties Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros prieigomis. Todėl bet kuris šaršalas, jei tik jį valstybėje nori sukelti kuris nors iš šių rūmų šeimininkų ar kitų įtakingųjų, jau po kelių valandų užgožia visą eterį ir net horizontą.
Taip yra atsitikę su devynių viceministrų klausimu. Prezidentei po rinkimų, kurie jai pačiai netikėtai susiklostė labai sunkiai, labai reikėjo pasirodyti kietai, todėl ji pasirinko ne jos lygio, bet jai lengvai numušamą taikinį – viceministrus.
Ir štai jau mėnuo devynių viceministrų tema skamba taip, tarsi tai būtų Lietuvos gyvybės ir mirties klausimas.
Tuo metu, kai visi doroja numestą jauką, pro visuomenės akis praslysta tokie dalykai, kurie mažų mažiausiai turėtų atkreipti bent jau politikos elito dėmesį.
Antai praėjusį trečiadienį neeiliniame Šilutės rajono tarybos posėdyje buvo išrinktas naujas rajono meras. Ši žinia gal ir neturėtų stebinti, jei tai nebūtų ketvirtasis rajono meras per trejus kadencijos metus.
Ką gali nuveikti meras poste, kuris tapo ne tik partijų koalicijų, bet ir jas sudarančių partijų vidaus nuotaikų žaisliuku? Jau vien šis faktas rodo visišką merų rinkimų sistemos supuvimą. Koalicijos Šilutės rajone, ir, savaime suprantama, ne tik šiame, keičiasi su kiekviena mėnulio faze.
Kaip permanentinių Šilutės mero rinkimų fone atrodo tie politikai, kurie prieš balsavimą Seime dėl tiesioginių miestų ir rajonų merų rinkimų įteisinimo dūsavo, kad, įvedus tiesioginius merų rinkimus, rajonai pateks į vietinių kunigaikščių įtaką? Regis, kai kam valstybėje vis dar atrodo, kad anarchija savivaldoje yra pati geriausia tvarka Lietuvai.
Ačiū Dievui, su šia anarchija pagaliau bus baigta. Tiesioginiai merų rinkimai įteisinti ir jau nuo kitų metų nei Šilutė, nei kitas miestas ar rajonas nebejuokins žmonių merų rinkimais pagal mėnulio fazę.
Tačiau žengus vieną žingsnį, reikėtų žengti ir kitą – taip pat jau pavėluotą. Per pastaruosius 25 metus daugelyje savivaldybių, išskyrus Vilniaus, liko tik 50–60 proc. gyventojų, palyginti su 1990 metais.
Tačiau sodybų tuštėjimo metas niekaip neatsiliepė politikų kėdžių skaičiui. Tarybų narių skaičius liko toks pats. Kitaip sakant, vienas tarybos narys kasmet atstovauja vis mažesniam rinkėjų skaičiui. Vis mažesnis rinkėjų skaičius turi išlaikyti tą patį politikų ir jų padėjėjų skaičių.
Ką jau kalbėti apie Seimą, kuriame 141 vieta buvo numatyta dar tada, kai Lietuvoje gyveno per 3,7 milijono žmonių. Dabar šalyje jau nėra nė trijų milijonų, o Seimo narių skaičius vis tas pats – 141.
Vaizdžiai kalbant, vienam atskirai paimtam lietuviui kasmet valdžia brangsta ir dėl demografinių pokyčių. O taip juk neturėtų būti. Vienas Seimo narys tenka 21 tūkst. gyventojų. Tuo metu daugelyje didesnių Europos valstybių šis skaičius yra dvigubai didesnis.
Tačiau koks kilo šnypštimas, kai prieš savaitę Seimo konservatorius A. Matulas įregistravo labai svarbią ir seniai pribrendusią įstatymo pataisą, kuria Seimo narių skaičių siūloma sumažinti iki 101.
Keisčiausia, kad tam ėmė priešintis net politologai ir visuomenės atstovai. Kokių tik argumentų „prieš“ nepateikta: tai neva tai bus naudinga tik populistams arba tik didžiosioms partijoms. Tarp rimtesnių argumentų – teiginys, jog sumažėjus bendram gyventojų skaičiui, rinkėjų skaičius mažėjo ne taip drastiškai.
Tai tiesa. Dėl medicinos ir geresnio gyvenimo ilgėjant žmonių amžiaus vidurkiui kurį laiką rinkėjų skaičius dar bus didelis. Bet jau po dešimties metų rinkėjų skaičius dėl demografinių žirklių kris drastiškai.
Taigi gal ir galima sutikti su teiginiu, kad iki 101 mažinti Seimo narių skaičių būtų perdaug, bet tai, kad jį būtina mažinti bent iki 117, taip pat nekelia abejonių.
Mažėjant pavaldinių skaičiui, mažėja ir viršininkų skaičius. Mažėjant rinkėjų skaičiui, turi mažėti ir Seimas. Politikos negali būti daugiau, nei valstybėje gyvena žmonių. Viena iš dviejų: arba turime didinti gyventojų skaičių, arba mažinti politikų skaičių. Trečio kelio nėra.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
