Amerikoje niekad neatslūgo debatai klausimu: kas tai yra konservatizmas ir kuo jis skiriasi nuo liberalizmo, kurį amerikiečiai tapatina su socialine demokratija? Neseniai šį klausimą vėl nagrinėjo žymus politikos apžvalgininkas, dienraščio „Washington Post“ bendradarbis E. J. Dionne`as.
Amerikoje niekad neatslūgo debatai klausimu: kas tai yra konservatizmas ir kuo jis skiriasi nuo liberalizmo, kurį amerikiečiai tapatina su socialine demokratija? Neseniai šį klausimą vėl nagrinėjo žymus politikos apžvalgininkas, dienraščio „Washington Post“ bendradarbis E. J. Dionne`as.
Savo straipsnį jis pavadino: „Konservatoriams kadaise rūpėjo bendruomenė. Kas atsitiko?“ Klausimas aktualus, kadangi, E. J. Dionne`o nuomone, nors Barackas Obama neabejotinai liberalus, t. y. socialdemokratiškas, jis vis dėlto pabrėžia bendruomenės svarbą, o konservatoriai, kurie bendruomeniškumą visada akcentuodavo, dabar jį, esą, ignoruoja.
Anot E. J. Dionne`o, Mittas Romney, tikėtinas respublikonų partijos kandidatas į prezidentus, per daug jau pasidavė dominuojančiam toje partijoje dešiniajam sparnui, kuris savo ruožtu iškreipė tikrąją konservatizmo prasmę.
Respublikonai, rašo E. J. Dionne`as, „atsisakė amerikietiškojo konservatizmo patraukliausių bruožų – tai išmintingumas, atsargumas ir pojūtis, jog pokyčiai turi būti laipsniški.
Svarbiausia, kažkada konservatizmui aistringai rūpėjo bendruomeniškumo puoselėjimas, o dabar jau nebe. Šį įsipareigojimą dabar palaidojo šūkiai, keliantys herojinį ir nuo kitų atsiskyrusį individą arba „darbo vietų“ kūrėją, kuriam mažai rūpi kiti“.
Bet čia nuo savęs galime paklausti, kodėl autorius darbo vietų kūrėją laiko mažai besirūpinančiu kitais, kodėl tapatina jį su individu, atsiskyrusiu nuo kitų? Argi kurdamas darbo vietas jis nekuria jų būtent kitiems? Ir argi darbo vietų kūrimas nestiprina bendruomenės, kurioje jos kuriamos? Argi tai nėra vienas gražiausių konservatorių pasireiškimų?
Toliau E. J. Dionne`as rašo, kad Amerikos „šiandieniniam konservatizmui rūpi, kad būtų žemi valstybiniai mokesčiai, mažiau reguliavimo, mažiau valstybinės valdžios – ir tai beveik viskas“, ir netrukus pasisako taip:
„Aš seniai gerbiu konservatyviąją tradiciją ir daugelį metų apie ją palankiai rašiau. Tačiau naujasis konservatizmas, nors ir skelbiasi atstovaujantis vertybėms, kurios įkvėpė mūsų šalies kūrėjus, iš tiesų laužo šalies giliausias tradicijas.
Jungtinės Amerikos Valstijos tapo galingos ir turtingos tam tikros pusiausvyros pagrindu – pusiausvyros tarp viešosios ir privačiosios sferų, tarp valdžios ir rinkos, tarp mūsų meilės individualizmui ir mūsų siekio kurti bendruomenę.
Šiandien konservatizmas ant pjedestalo stato individualizmą, bet pradžioje jis iškilo būtent priešindamasis šitai idėjai. Kaip konservatyvusis mąstytojas Robertas A. Nisbetas pažymėjo 1968 metais, konservatizmas reiškė „reakciją prieš individualistinį Apšvietos amžių“. Jis „teikė svarbos mažoms visuomenės grupėms“ ir būtent tokias žmonių santalkas – ne individus – laikė visuomenės „neskaidomais vienetais“.
Tiesa, – dėsto toliau E. J. Dionne`as, – konservatoriai nenustoja pamokslavę apie šeimos, kaip bendruomenės vieneto, svarbą. Tačiau R. Nisbetui ir kitiems to laiko konservatoriams reikėjo daugiau – jie „primygtinai akcentavo visuomenės prioritetą individo atžvilgiu – istoriškai, logiškai, etiškai“.
Dėl savo gilaus įsipareigojimo individo laisvei, mes, amerikiečiai, niekada šimtu procentų nepriėmėme šito visa apimančio požiūrio į bendruomenę. Bet mes jo niekada visiškai ir neatmetėme. Čia ir glūdi amerikietiškosios tradicijos genijus: mes gimėme su pasidalijusia politine širdimi.
Nuo pat pradžių buvome plėšomi gilios, tačiau sveikos įtampos tarp individualizmo ir bendruomeniškumo. Mes esame komunitariniai individualistai arba individualistiniai komunitaristai, bet retai kada galėjome jaustis jaukiai susitapatindami arba visiškai su vienu, t.y. individualizmu, arba visiškai su antru, t.y. komunitarizmu“, – rašo amerikietis politinis apžvalgininkas E. J. Dionne`as pagrindiniame Vašingtono dienraštyje.
Jis dar priduria, jog „didysis amerikiečių konservatorius, Williamas F. Buckley, būtų šitai supratęs. Savo knygoje „Dėkingumas: svarstymai apie tai, ko esame skolingi savo šaliai“ jis palankiai cituoja Johno Stuarto Millio žodžius, jog „kiekvienas, kuris gauna visuomenės apsaugą, skolingas už tai grąžos“. Su laisve ateina ir atsakomybė savo bendrijai“, – primena E. J. Dionne`as.
Nuo savęs pažymėsime, kad komunitarizmas (Amerikoje šis žodis tarp politologų vartojamas gerokai dažniau nei Lietuvoje) reiškia toli gražu ne komunizmą, bet tam tikrą demokratinio bendruomeniškumo koncepciją, pagal kurią svarbiau už centrinę valstybės valdžią yra nevyriausybinės, pačių piliečių bendrijų kuriamos ir išlaikomos draugijos ir organizacijos, savivaldos nugarkaulis.
Savo straipsnį amerikietis apžvalgininkas baigia teigimu, kad „per didelę savo istorijos dalį amerikiečiai – net ir didžiausių kivirčų momentais – išvengdavo tokios susiskaldžiusios politikos, kokią turime dabar. Mes supratome, jog privalome subalansuoti savo individualizmą su bendrosios atsakomybės pojūčiu – tik tada ir būsime labiausiai amerikietiški.
XX amžius Amerikoje pastatytas ant šitos pusiausvyros, ir mes dar kartą įrodysime, jog Jungtinių Amerikos Valstijų žlugimo pranašai klysta, jei tik įstengsime šią tradiciją atnaujinti ir tęsti. Bet tam reikia, kad konservatoriai mestų nežabotąjį individualizmą, kuris išduoda tai, kuo konservatizmas buvo ir turi būti“.
Ne plėsti valstybinį sektorių ir steigti mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomus valdiškus darbus, o sudaryti sąlygas nevalstybiniam, privačiajam sektoriui plėstis, vykdyti ekonominę bei kitokią veiklą ir šitaip kurti naujas darbo vietas – štai tokia yra tikrų konservatorių misija. Keliame, bet paliekame neatsakytą klausimą – kurių šalių konservatoriai ją stengiasi dorai vykdyti?
Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.
