Nuomonės

2012.09.12 09:37

Gatvės politika: padaryta viskas, kad ji neegzistuotų

Donatas Paulauskas 2012.09.12 09:37

Neretai žiniasklaidoje pabrėžiama, kad Lietuvos protesto kultūra yra suvokiama pernelyg siaurai, kad ji pernelyg skurdi ir todėl butaforinė. Protestai ar – plačiau – vieši susirinkimai iš tiesų suprantami kaip labiau proginė gatvės politikos forma. Dėl to ji visada netvirta, lengvai nusavinama populistų, nekurianti ir neskatinanti suvokti savęs kaip politinės-socialinės bendrijos.   

Neretai žiniasklaidoje pabrėžiama, kad Lietuvos protesto kultūra yra suvokiama pernelyg siaurai, kad ji pernelyg skurdi ir todėl butaforinė. Protestai ar – plačiau – vieši susirinkimai iš tiesų suprantami kaip labiau proginė gatvės politikos forma. Dėl to ji visada netvirta, lengvai nusavinama populistų, nekurianti ir neskatinanti suvokti savęs kaip politinės-socialinės bendrijos. Tokios ad hoc formos – spontaniškos, nesuvaržytos, bet retai kada pasiekiančios tikslą, nes kartu – vienkartinės ir nepavojingos. Jei protestas ar viešas susirinkimas nekelia pavojaus sistemai, tai jis – beprasmis.

Tačiau pavojus, apie kurį kalbu, nėra susijęs su kvailu militarizmu. „Taikus“ protestas ar susirinkimas gali būti daug pavojingesnis negu ekstremistinis smurtas, nes tuo „taikiu“ protestu išreiškiamas ne tik sukilimas prieš represyvią sistemą, bet ir atsisakymas žaisti pagal jos taisykles – griebtis tų pačių smurtą kuriančių įrankių, kuriuos ji naudoja prieš mus. Kad įvyktų pokytis, pliko pykčio ar nepasitenkinimo, vedančio į gatves, nepakanka – sėkmingi socialiniai judėjimai rodo, kad reikia refleksijos, platformos, kur būtų galima artikuliuoti savo nepasitenkinimą, įžvelgti priežastinius ryšius tarp engiančių sistemų, kurti tinklus tarp bendrų idėjų ir vizijų.

Numalšinti kelis šimtus ar tūkstantį ad hoc susirinkusių agresyvių protestuotojų represinėms sistemoms yra vienas juokas. Tačiau, kaip parodė „Pussy Riot“ ar „Occupy Wall Street“ atvejai, išardyti (globalius) nepasitenkinimo ir bendrų idėjų tinklus nėra taip lengva. Idėjos neįkalinsi – skelbia daugelis komentuojančių „Pussy Riot“ bylą. Kaip ryškų kontrastą tokioms organizuotoms strategijoms galima pateikti praėjusiais metais maždaug šiuo metu vykusias Londono riaušes. Tada Davidas Harvey rašė, kad tai laukinio kapitalizmo veidrodis – žmonės gatvėse darė tą patį, ką patyliukais darė ir kapitalizmo sistema: vogė, plėšė ir niokojo. Tačiau tai nėra išlaisvinanti strategija – tai nekritiška sistemos kopija, tik dar kartą ją įtvirtinanti.

Organizuotos gatvės politikos formos šiandieniniame Vilniuje niekaip neprigyja – iniciatyva „Užimk Vilnių“, rodos, pasmerkta likti dvidešimties žmonių būreliu, o gatvės politikos pakaitalu pretenduoja tapti violetinių sekta, bet ir tai tikriausiai iki pirmųjų rinkimų… Vis dėlto organizuotą gatvės politiką, kurioje mezgasi socialumas, viešumas, politiškumas, rodos, dusina ne tik artikuliacijos stoka (nes abstraktaus nepasitenkinimo yra užtektinai), bet ir viešumo, viešų platformų nykimas aplink. Gatvės politiką bandoma išstumti iš viešųjų erdvių – jos visada turi būti reprezentatyvios (kieno atžvilgiu?) ir sterilios. Gal todėl, kad pati „viešoji vieta“ a priori laikoma problemine, netvarkinga, niekam nepriklausančia erdve, kurią visada reikia apdoroti ir, nepabijokim, iškastruoti? Dar geriau, jei viešojoje vietoje – kokioje nors aikštėje – niekas nesirinktų, netriukšmautų, nesėdėtų, nerūkytų, nesibučiuotų, elgtųsi respektabiliai ir apskritai greitai pasišalintų. Tada būtų tvarka, švara ir gerovė.

Nešvaru, apleista, nuostolinga? Atiduosim verslui – sutvarkys, atgaivins, racionalizuos. Maždaug tokia logika buvo išparduota gerovės valstybė, tokia pačia logika veikia ir šiandieninės privatizavimo praktikos. Viešųjų erdvių (o su jomis ir gatvės politikos) nuolatos mažėja, jos paverčiamos privačia nuosavybe. Miestas, centras ypač jautrus tokioms transformacijoms, nors faktas, kad skaidriausių Lietuvos ežerų pakrantės jau seniai nepasiekiamos eiliniam piliečiui, nes yra apjuostos privačiomis tvoromis, taip pat skaudus. Dabar jau niekas nesuskaičiuos ir neprisimins, kiek skverų buvo sunaikinta statant naujus daugiabučius, kaip spaudžiami iš visų pusių susitraukė parkai ir aikštės…

Nors galbūt pastebės, kad Vilniaus Gedimino prospekto šaligatviu eiti darosi vis sunkiau, nes kavinių staliukai bemaž prašosi būti užkliudyti. Galbūt pastebės, kad privatus kavinių verslas neišsitenka savo patalpose ir okupuoja viešąsias miesto erdves – Geto Aukų aikštę, Rotušės aikštę, Vokiečių gatvės pėsčiųjų taką ir dar daugybę kitų erdvių, siūlydamas gatvės politiką iškeisti į svaigias pramogas. Kavinių kultūros Vilniui reikia ir esu už tokios kultūros plėtrą, bet nemanau, kad ji yra nesuderinama su viešųjų erdvių išsaugojimu. Galbūt dar kas nors pastebės ir tai, kad Katedros aikštė taip pat nepriklauso piliečiams – be UAB Lietuvos Katalikų Bažnyčios prievaizdų sutikimo ten negali vykti joks viešas renginys ar susirinkimas.

Tačiau gatvės politika dingsta ne tik dėl viešųjų erdvių mažėjimo (nes nebetenkame politinio veiksmo vietos), bet ir dėl viešosios komunikacijos sunaikinimo. Vilniuje (Kaune vis dar yra) beveik visi viešieji stendai, ant kurių būdavo kabinami įvairiausių renginių, darbo, reklaminiai skelbimai, buvo pakeisti privačiais reklamos stendais, o už reklamą juose tapo privalu susimokėti. Tie stendai buvo viešosios komunikacijos laidininkai, tam tikras miesto sienlaikraštis. Dabar kviesti žmones prisidėti prie politinio-socialinio veiksmo plakatais, manifestais ar tiesiog perduoti žinią gatvėje tokioje reklamų gausoje, kai sunaikinami socialūs komunikacijos kanalai, tampa beveik neįmanoma. Ir nelegalu. Klijuoti plakatus ant pastatų, tvorų, sienų, kaip skelbia Vilniaus miesto savivaldybės perspėjimas ant vienos miesto tvoros, griežtai draudžiama.

Net jei pavyktų surinkti minią, surasti viešąją erdvę ir sukurti tam tikrą viešą ir atvirą socialaus politiškumo platformą, Susirinkimų įstatymas, kuris šiaip jau turėtų garantuoti teisę į susirinkimus, garantuos, kad bet koks organizuotas nonkonformistinis veiksmas būtų paskelbtas už įstatymo ribų. Kaip matyti, padaryta viskas, kad gatvės politika neegzistuotų. Ir tai puiki priežastis jai atsirasti. Juk gyvybingiausia gatvės politika gimsta ten, kur ji labiausiai nepageidaujama.