2008 m. finansų krizė, iš kurios pasaulis vis dar galutinai neišbrido, liudija kapitalinį politinių kairės ir dešinės ideologijų bankrotą, – teigia britų politologas Phillipas Blondas, sugalvojęs raudonųjų torių, arba eilinį žmogų užjaučiančių konservatorių, sąvoką. Štai kaip jo mintis pateikia svetainė „Social Europe Journal“.
2008 m. finansų krizė, iš kurios pasaulis vis dar galutinai neišbrido, liudija kapitalinį politinių kairės ir dešinės ideologijų bankrotą, – teigia britų politologas Phillipas Blondas, sugalvojęs raudonųjų torių, arba eilinį žmogų užjaučiančių konservatorių, sąvoką. Štai kaip jo mintis pateikia svetainė „Social Europe Journal“.
P. Blondo ir ne tik jo vieno nuomone, tradiciniai ekonominiai ir politiniai modeliai nesugebėjo nei šią krizę numatyti, nei nubrėžti kelią atgal į santykinę gerovę. Kodėl ne? Kodėl tradicinės ideologijos taip suklupo?
P. Blondas čia mato esminių trūkumų ir standartinėje kairėje, ir standartinėje dešinėje. Pirmiausia jis kritikos strėlę nutaiko į kairiąją pusę.
Anot jo, „esame situacijoje, kurioje tam, kad pasiektų savo tikslą, o tai yra didesnė žmonių lygybė ir ypač vargšų balso stiprinimas visuomenėje, kairė turi tik vieną sumanymų realizavimo priemonę, būtent, valstybę. O valstybė, deja, nedirba kaip reikiant.
Juk aišku, kad gerovės valstybė neužtikrins lygybės ar rezultatų universalumo. Taip yra dėl to, kad valstybė prastai sukonstruota – ji centralizuota, standartizuota ir universalumą gali įsivaizduoti tik pagal vieną modelį, numesdama tą pačią paslaugą kiekvienam, visai neatsižvelgdama į tai, ko jam iš tiesų reikia.
O tai reiškia, kad tikrieji pačių vargingiausiųjų, labiausiai nužemintųjų poreikiai niekada nebus patenkinami.
Taigi valstybė nelaiduoja lygybės, tačiau jos veikla vis tiek labai daug kainuoja mokesčių pavidalu. O mokesčių naštai pasislenkant nuo labai turtingų žmonių ir persikeliant ant eilinių vidurinės klasės žmonių pečių, tai ekonomiškai tampa nebepakeliama.
Tuo pačiu ir dešiniųjų programa visiškai supasavo. Tiesa, valstybės adresu reiškiama jų kritika šiek tiek pasitvirtino, tačiau neoliberalusis rinkų sprendimas taip pat nepasiteisino. Jis nesukūrė masinės gerovės, jis sukūrė tik didžiulę turtų koncentraciją.
Valdant dešiniesiems vietoj žadėtųjų laisvų rinkų matėme, kaip rinkas užvaldė oligarchijos, karteliai, monopolijos. Didžiosios korporacijos sugeba išvengti mokesčių, perkeldamos kainas, sugerdamos nuostolius vienoje rinkoje ir eksportuodamos pelną į kitą“.
„Mūsų situaciją, – tęsia P. Blondas, – labai gerai paaiškina Paryžiaus ekonomikos mokyklos profesorius Thomas Piketty savo knygoje „Kapitalas XXI amžiuje“. Visos tendencijos rodo, kad mes judame ne lygybės link, ir kad nei kairė, nei dešinė neturi atsakymų, ką daryti mus gaubiančios radikalios ūkinės nelygybės akivaizdoje“.
„Tiesa, nors T. Piketty užsimena, kad karo atnešama kolektyvizacija gali žmones sulyginti, mes karo nenorime dėl jo per didelės kainos žmonių gyvybėmis ir turtu, todėl tikrai atsidūrėme politinėje tuštumoje, patiriame visišką politinių siūlymų nebuvimą.
Tačiau skersai išilgai Europos aš matau, kad kuriasi nauja dauguma, – rašo P. Blondas, – kuriai nieko nesako įprastinė kairė ar dešinė, nes šitie žmonės jaučiasi oficialiųjų ideologijų pamiršti“.
P. Blondo žodžiais, formalių dešiniųjų partijų apleistieji žmonės yra tikri, autentiški konservatoriai, gal socialiniai konservatoriai, bet jokiu būdu ne rasistai ar ksenofobai, o žmonės, kurie vertina šeimos santykius, institucijas, tradicijas.
Tai matai per demonstracijas Prancūzijoje, tai akivaizdu Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai reiškiamoje paramoje, kai žmonės niekur neberanda vietos tradiciniam konservatizmui. Jie jaučiasi atmetami ir išjuokiami socialinių liberalų, kurie, jų akimis, šeimos irimą, beribę migraciją ir bet kokį žmonėms malonumo teikiantį elgesį laiko savaime aiškiu gėriu.
Bet ir kairėje yra daug žmonių, kurie linkę manyti, kad nepaisant, kas vyriausybėje, kairieji ar dešinieji, jie, eiliniai žmogeliai, visada bus nepasiturintys, visada atskirti, be šviesesnės ateities vilčių.
„Todėl ir galvoju, kad ateityje daugumą sudarys tie, kurie socialiai konservatyvūs ir ekonomiškai nustumti į paribį. Tuos žmones aš ir pavadinau raudonojo konservatizmo arba raudonųjų torių šalininkais“, – sako politologas P. Blondas/
„Bėda ta, kad į tai pozityviai reaguoja fašistai. Tą matai su Geertu Wildersu Nyderlanduose, Nacionaliniu frontu Prancūzijoje ir anarchistiniais persivertėliais kaip Beppe Grillo įsteigtu Penkių žvaigždžių sąjūdžiu Italijoje.
Toks nihilizmas paprastai veda prie fašizmo, kaip mes gerai žinome iš hitlerinės Vokietijos pavyzdžio. Taigi tam, kad ši naujoji dauguma neatsiduotų fašizmui, kuris siūlo tik dar vieną tos pačios nevykusios darbotvarkės variantą, mums būtina duoti naują ideologinį pasiūlymą.
Be tokio dalyko socialinio, ekonominio ir politinio stabilumo Europoje nebus“, – teigia P. Blondas ir apgailestauja, kad „didžioji Europos Sąjungos tragedija yra ta, jog ji pametė tikrąjį savo pagrindą.
O tai buvo Vokietijos Reino krašte gimęs socialinės rinkos, tvarkingos laisvės modelis, išplėtotas tokių kaip Walteris Euckenas ir Wilhelmas Ropke. Šitą tvarkos liberalizmą Europa ir pametė.
Jeigu dabar pasižiūrėsi, kaip Europa tvarkėsi valstybių skolintojų ir skolininkių klausimu, tai matai, kad tokios rūšies liberalizmo visiškai neliko. Liko tik politika, kuri per didelį skaičių šalių varo į vargšus ekonomikos pakraščius, o tai ir skatina politinį ekstremizmą.
„Sunku įžvelgti, kaip Europos Sąjunga, įkurta socialinio ir politinio stabilumo idėjos pagrindu, gali tokį stabilumą įgyvendinti, jeigu ji ir toliau laikysis dabartinės savo politikos“ – Londono ekonomikos mokyklos tinklalapyje ir svetainėje „Social Europe Journal“ rašo britų politologas P. Blondas, tyrimų instituto ResPublica direktorius ir knygos „Raudonasis toris: kaip kairė ir dešinė sužlugdė Britaniją ir kaip ją galime atgaivinti“ autorius.
Šioje knygoje jis aiškina, kaip laisvų piliečių visuomenę ir jų privačią sferą neleistinai uzurpavo valstybė ir rinka, ir kaip eiliniai žmonės, vietos bendrijos ir jų savanoriškos asociacijos turėtų šį valstybės ir rinkos monopolį sugriauti.
Apžvalga skambėjo per LRT radiją.
