Anądien Dailės akademijoje sutikau Agnę Narušytę. Buvau šviežiai išklausęs jos naujausią komentarą, perskaitytą „Kultūros savaitės“ laidoje. Nieko nelaukdamas ir nekoketuodamas puoliau girti autorę.
Anądien Dailės akademijoje sutikau Agnę Narušytę. Buvau šviežiai išklausęs jos naujausią komentarą, perskaitytą „Kultūros savaitės“ laidoje. Nieko nelaukdamas ir nekoketuodamas puoliau girti autorę.
Glaustai priminsiu – ne, ne intonaciją, o komentaro siužetą. Agnė pamatė nuplėštą stogą nuo kaimyninio namo, buvusios sinagogos, tiksliau, nuo buvusio kloizo – taip kartais buvo vadinamos patalpos šalia sinagogos, skirtos Talmudui studijuoti – arba, kaip Vilniuje ir Agnės komentare, maldos namų. Sovietmečiu kloizas buvo paverstas kepykla, o po 1990-ųjų ten nebuvo nieko.
Papasakojusi šio vilnietiško kloizo istoriją, Agnė klausia: gal pastatai turi išnykti, jei nebėra tų, kuriems jie buvo reikalingi, praeitį palikti ramybėje ir leisti jai iš lėto, kuo nepastebimiau mirti? Tam, kad senųjų kultūrų žinių ir paslapčių nepasiektų jų neverti atklydėliai? Kaip visuomet pas Agnę, aiškaus, kategoriško moralo ir atsakymo į klausimus komentare nėra.
Taigi Dailės akademijos vestibiulyje nerišliai pabandžiau iš autorės gauti kiečiau suformuotus teiginius ir pačiam netikėtai pradėjau pasakoti savo istoriją apie namą. Namą, kuris mane neseniai nuliūdino, net, pasakyčiau, įžeidė.
Man, diletantui, architektūra yra trejopa. Gera, kuria džiaugiuosi, bloga, kurią fiksuoju, ieškau architektų pavardžių, fotografuoju ir aprašau viename ar kitame savo tekste, ir jokia architektūra, į kurią nekreipiu dėmesio. Į pastarąją kategoriją, su retomis išimtimis, patenka visa stalininė ir ankstyvojo chruščiovizmo – kalbu apie penktą ir šeštą dešimtmečius – varganai puošnioji, skurdžiai imperinė architektūra.
Namas Vilniaus gatvėje, priešais Kudirkos skverą, iš vienos pusės ribojamas Centrinio knygyno, iš kitos – Operos teatro automobilių stovėjimo aikštelės, man buvo tipiškas tokios architektūros pavyzdys.
Šio namo piliastrai, kapiteliai, frontonai, frizai, grubi dermė, cokolinė rustika, arkiniai langai kėlė žiovulį. Vienintelį interesą jame turėjau tik sovietinės paauglystės metais, kai užeidavau pažiūrėti į ten įsikūrusios garso aparatūros parduotuvės man neįperkamą pasiūlą.
Ir štai prieš savaitę susiginčijau su bendradarbiu. Ginčo preteksto neatsimenu, bet išgirdęs savo pašnekovo teiginį, kad tame stalinistiniame name buvo lenkų karininkų namai, neatsakingai pasiūlau savo galvą, jog įrodysiu, kad oponentas neteisus. Nekreipiau dėmesio į akivaizdžius jo argumentus – butuose likusius lenkiškus radiatorius, lenkiškus fajansinius jungiklius. Man net liepė pasikalbėti su žmogumi, kuris gyvena to namo bute. Nepadėjo.
Aš buvau įsitikinęs, kad mano stiliaus pojūtis ir savivaldybės registras, kuriame parašyta statybos data – 1953 metai, klysti negali. Aš aiškinau, kad gal lenkai pradėjo namą statyti, o po karo atbėgo rusų architektai ir užbaigė jį savaip. Už aroganciją buvau nubaustas: gana greitai atradau 1940 metų J. Bulhako nuotrauką, kurioje pastatas stovi su visomis puošmenomis, o dar už kelių minučių atsiverčiau Marijos Drėmaitės ir jos kolegų knygą „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“, kurią skaičiau daugybę kartų, – jos 62-ame puslapyje parašyta, kad mano stalinistinis namas yra kariuomenės butų fondo gyvenamasis namas, pastatytas 1932–1934 metais.
Aš, pripažinęs formalų pralaimėjimą, likau šiek tiek įžeistas. Kaip drįso man nežinomas lenkų architektas pastatyti tokį bjaurų namą, kai šalia, už keliasdešimties metrų, stovi puikiausi, tobuli, beveik tokie patys geri, kaip Kaune, lenkiško modernizmo pavyzdžiai? Šis namas sudarkė mano privačią urbanistinę legendą, kurioje vietiniai profesionalai dirba kokybiškai, o miestą sugadino atvykėliai ir okupantai.
Kai papasakojau savo architektūrines nuoskaudas, sulaukiau paramos – Agnė, pasirodo, irgi visuomet manė, kad tai stalinistinis namas. O moralas tai koks – paklausiau. Greito atsakymo nebuvo, pasijuokėm ir išsiskyrėm.
Atsakymą atradau vėliau – šį kartą neišklausęs, o dar kartą perskaitęs Agnės komentarą. Mums, Vilniaus atklydėliams, grąžinti kloizams gyvybę nepavyks. Kaip ir nepavyks apeiti visų Vilniaus namų ir sužinoti jų paradoksalių istorijų. Bet mieste turi būti vieta, kur atsirastų galimybė pamatyti universalų sostinės pjūvį, suvokti Vilniaus istorijos gylį, pajusti jos apimtį.
Aš vėl kalbu apie Vilniaus muziejaus būtinybę. Jį įsivaizduoju kaip erdvę, kurioje būtų kontekstualizuoti visi svarbiausi miesto istorijos elementai. Joje būtų ir senųjų lietuvių urbanistinis startas, litvinų barokas su klasicizmu, rusų istorizmas, lenkų funkcionalizmas ir šiuolaikinių lietuvių modernizmas. Ten stovėtų pirmų konkių vagonai ir pirmieji „Ikarus`ai“. Ir abu pirmieji oranžiniai dviračiai. Kabėtų ne skenuotos, o originalios nuotraukos ir miesto žemėlapiai.
Šiame muziejuje būtų kalbama ne tik apie tai, kaip buvo išžudyti žydai, bet ir kaip jie gyveno. Ten būtų galima sužinoti ir pamatyti, kuo kloizas skiriasi nuo sinagogos. Vilniaus tarpukario dykvietė, iki šiol saugoma dviejų sargybinių – Vasario 16-osios iš vienos pusės ir Vilniaus grąžinimo Lietuvai iš kitos – galų gale gautų lenkišką turinį. Juk mes nesame paprasti atklydėliai. Mes esame atklydėliai, kurie atėjo vėl, laimėjo ir liko. Tokie, kurie yra tiek drąsūs, kad gali su meile parodyti ne tik savo, bet ir kitų paliktus, sukonstruotus, išbūtus miesto ženklus.
Galiausiai miesto muziejaus man reikia dėl visiškai egoistinių priežasčių – jame būtų galima įkurdinti milžinišką dingusio iki 1944 metų Vilniaus maketą ir šitaip aplenkti puikų Šiaulių „Aušros“ muziejų, kuriame toks maketas jau yra.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
