Išaušo Kovo 11-oji – Lietuvos laisvės diena. Tokią dieną – ir mintys nekasdieniškos... Laisvė – didžioji dvasinė vertybė. Kitados jos kainą lietuviams savo žygdarbiu pasakė Pilėnų kunigaikštis Margiris: laisvė brangesnė už gyvybę!
Išaušo Kovo 11-oji – Lietuvos laisvės diena. Tokią dieną – ir mintys nekasdieniškos... Laisvė – didžioji dvasinė vertybė. Kitados jos kainą lietuviams savo žygdarbiu pasakė Pilėnų kunigaikštis Margiris: laisvė brangesnė už gyvybę!
Tik sukūrusi nacionalinę valstybę, tauta gali būti rami dėl savo ateities. Sava valstybė – tautos išlikimo ir pilnavertės raidos garantas. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną prasminga aptarti etninės kultūros reikšmę šiandienos gyvenime.
Tautiškumo požymiai – tai gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautos papročiai ir tradicijos. Pagrindinė valstybės funkcija ir yra būtent šių svarbių svarbiausių dalykų išsaugojimas. Žinia, taip pat jų taikymas ar derinimas moderniam gyvenimui. Kasdieniuose rūpesčiuose dažnai tai pamirštame. Aplaidumas etnokultūros ugdymo baruose atneša skaudžias pasekmes. Iš jų blogiausia – jaunimo netikėjimas savo ateitimi gimtinėje, Lietuvoje. O juk akivaizdi tiesa, kad tikroji laimė randama tik laisvoje tėvynėje!
Į Lietuvos nepriklausomybę ateita netrumpu ir skaudžiu keliu, subrandinusiu tautą. Per sukilimų 1794, 1832 ir 1863 m. kraują ir Sibiro kančias, knygnešių takais, palydint caro žandarų kulkoms. 1918 m. tauta atgimė jau kitokia – nebe bajorų, kurie pralėbavo valstybę. Tautinio atgimimo šaukliai buvo kaimo vaikai.
XIX a. Europos ekonominė ir socialinė dinamika tiesė kelią tautinių valstybių radimuisi. Tą puikiai suprato Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai; jų darbai ir ateities įžvalgos nenustoja stebinti. 1907 m. suburta Lietuvių mokslo draugija puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus. Iš esmės toji veikla parengė valstybės atkūrimo programą. Ir kai tik pasaulio galybės tarpusavio kovose Pirmajame pasauliniame kare nusilpo, tie daigai sulapojo...
O daktaras J. Basanavičius liko gyventi Vilniuje todėl, kad istorinėje sostinėje išliktų lietuvybės židinys. Du dešimtmečiai laisvės nepaprastai pakeitė mūsų kraštą, leido suvešėti tautos kūrybinėms galioms. Ir net po to sekęs Antrasis pasaulinis karas bei sovietmetis to nebepajėgė nuslopinti. Pokario partizaninis karas, kultūrinė rezistencija – tai laisvės dvasios proveržiai, atvedę tautą į Kovo 11-ąją.
Apskritai tautinės valstybės savo modernios raidos strategijose vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimu. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, nes tai – tarsi du sparnai valstybės skrydžiui į ateitį... Reikia pripažinti, kad to mums kiek pritrūko pastaruoju dvidešimtmečiu...
Prieškariu tautos ir valstybės santykius pagrindė filosofai Stasys Šalkauskas ir Antanas Maceina. Jų įžvalgos tikrai neprarado savo aktualumo, tačiau šiandien yra mažai aktualinamos ir skleidžiamos.
Mūsų sociologų bei politologų samprotavimai apie šiandienos pilietinės iniciatyvos nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą, žmonių abejingumą viešojo gyvenimo reikalams kažkodėl neatsižvelgia į tautinės tapatybės praradimo veiksnį. Tam dabar surandama daugybė kitų priežasčių, pamiršus, kad ir Pirmoji, ir Antroji Lietuvos respublikos nepriklausomybės iškilo ant tautinio atgimimo bangos. O ką gi matome šių dienų Europos politiniame gyvenime? Daugybę energingų tautinės raiškos procesų! Vykstančių, pavyzdžiui, Škotijoje, Katalonijoje.
Žinia, moderniųjų visuomenių tautiškumas yra jau kitoks nei XIX a., tam reikia palaikymo formų, grindžiamų sąmoningu piliečių apsisprendimu bei įsipareigojimu. Tarkime, mūsų folkloras, buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. Sąmoningas tapatybės konstravimas – tai dvasinių vertybių įsisavinimas ir pasaulėžiūros formavimas. Ten ir glūdi tautinės mokyklos misija, – valstybės pagrindų stiprinimo strategija turėtų būti tautiškumo ugdymas.
Iš meilės gimtajai kalbai, krašto istorijai, etninei kultūrai randasi ir rūpestis valstybe, jos ateitimi; kitaip tariant – pilietiškumas. Ir patriotizmas taip pat nėra atgyvenusi sąvoka. Tačiau jo ugdymas turėtų būti nukreiptas ne tiek į kultūrinę gynybą, kiek į aktyvią visuomenės ir valstybės kūrybą. Esmė yra tame, kad pilietiškumas išauga iš tautiškumo; būtent tokia nuostata ir atvertų naujus kelius sutelktam darbui stiprinant valstybę. Tas ugdymo modelis taikytinas ir tautinėms Lietuvos mažumoms.
Didieji pavojai tautiškumui – tai globalizacija ir kultūros sukomercinimas, ateinantys su vartotojiškumo ir pragmatiškumo nuostatomis. Tik dėl to jokiais būdais nereikėtų kaltinti Lietuvos įsijungimo į Europos valstybių bendriją. Iš esmės Europos Sąjungos politika ragina šalių vyriausybes rūpintis nacionalinėmis kultūromis, kad kiekviena šalis iš tikrųjų galėtų bendradarbiauti kultūros mainuose ir gauti iš to naudos. Tai puikiai žino mūsų kultūrininkai, iš kurių dažnai girdime rūpestį: „kiek būsime įdomūs kitiems“...
Ateities Europa – daugiakultūrinė, kultūrų dialogų ir bendradarbiavimo erdvė – tarsi pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas vis kitoks spalva, forma, kvapu...
Kultūrinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant efektyvius „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus tautinius papročius ir tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus. Strateginiuose ES dokumentuose pabrėžiama, kad kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, darysis piliečių savimonės ir saviraiškos priemone. Tad ir mums reiktų aktyvinti valstybės pastangas nacionalinės kultūros išsaugojimo labui. Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypėjusios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis ir stipriosiomis pusėmis.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
