Į Londoną mūsų krepšininkai galėjo ir nevažiuoti. Arba tiesiai iš oro uosto drožti apsipirkti ar – geriausiu atveju – atsirevanšuodami britams surengti kokį įsimintiną bernvakarį, kurį ir po metų minėtų Soho barmenai. Nes jau prieš olimpiadą visi žinojome – jie turi auksą. Mūsų visų širdžių ir bokalų.
Į Londoną mūsų krepšininkai galėjo ir nevažiuoti. Arba tiesiai iš oro uosto drožti apsipirkti ar – geriausiu atveju – atsirevanšuodami britams surengti kokį įsimintiną bernvakarį, kurį ir po metų minėtų Soho barmenai. Nes jau prieš olimpiadą visi žinojome – jie turi auksą. Mūsų visų širdžių ir bokalų.
Bet čia norėčiau kalbėti ne apie patį žaidimą, kurį geriau už trenerius išmano didžioji dalis tautos. Londono olimpiada mums parodė ne tik išties garbingą vietą sporto pasaulyje, bet ir nuostabiai tiksliai atgręžė veidrodį į mus pačius – ne varžybomis, o reakcija į jas. Kad Lietuva buvo užsirezervavusi krepšinio auksą, žinojome dar prieš atrankos kovas Venesueloje, kur ir miestas buvo baisus, ir tankai kone po stadioną važinėjo. Po to galėjo kliudyti tik dangus, t.y. teisėjų nuotaikos ir dopingo testai. O kadangi šis pernelyg nesikišo, krepšinio komentatoriai iki paties finalo taip ir neišlipo iš euforijos debesies: bent jau radijo klausytojai, nematę vaizdo, turėjo aiškiai suprasti, kas stipriausi pasaulyje. Tokių retorinių aukštumų pavydėtų ir išmanieji mūsų viešųjų ryšių specialistai: Lietuvos ir JAV rinktinių rungtynes iš tiesų laimėjo Lietuva. Pralaimėjo tik taškais, bet argi tai svarbu? Lietuviai amerikiečiams „nuolat kvėpavo į nugarą“, o taip paprastai daro tik tie, kurių reikia bijoti. Jei keturių taškų skirtumas būdavo sumažinamas dviem, tai, pasirodo, „visas JAV pranašumas buvo braukiamas per pusę“. O neleistas įmesti tritaškis versdavo „niekais visą JAV trenerio planą“ ir be gailesčio sudaužydavo naivias jų viltis. Ir visą laiką tampėme liūtą už ūsų.
Pasipriešinimas buvo toks stiprus, kad jį komentatoriams reikėdavo net skaidyti dalimis – pvz., „nė viena komanda prieš amerikiečius nepirmavo antroje rungtynių dalyje“. Gal dar ir vienos minutės atkarpą laimėjo sausu rezultatu? Todėl visiškai nesvarbu darėsi nei 23 klaidos, nei iš rankų išsprūdusi istorinė galimybė antrą sykį nugalėti tuos, kuriuos kaltiname per ilgomis rankomis. Mes galingiausi, ir kas mums ta šiandien kuriama istorija, jei tostai sustojo ties Vytautu?
Iš tiesų vienas dalykas čia stebina: galima ginčytis dėl rungtynių vertinimų, bet klaidų statistika keistai neišprovokavo žiniasklaidos išsamiau tai paanalizuoti. Ir tada susimąstai, beveik rizikuodamas įžeisti tą Apskritojo lanko bažnyčią – ar egzistuoja mūsų šalyje krepšinio kritika? Tikrai aktyviai nesidomiu šia sritimi, bet mane ir milijonus kitų dažniausiai pasiekia tik euforija ir militaristinio stiliaus isterija, lyg vyktume į eilinę „Euroviziją“. „Ar tikite Lietuva?“ – šaukia šamanas nuo Palangos kopos. „Tikime!“ – suošia tik ką mačiusieji jos pralaimėjimą. Kaip nesimelsi?
Ir čia pakabinkime šios situacijos paveikslą greta kultūrą atspindinčio veidrodžio. Matome diametraliai priešingą vaizdą. Populiariojoje žiniasklaidoje dar išlieka kariniai šūkiai – konkursuose, festivaliuose imami aukščiausi prizai, varžomasi su pasaulio didžiaisiais, kartais iškovojamos prizinės vietos net ten, kur jų nedalinta. Bet kritika – lyg inkvizicija degina ir kankina, rėkdama, kad savoje šalyje pranašu nebūsi. Net patys menininkai vienas kitą skundžia, varžosi, niaujasi dėl apgailėtinų sidabrinių... O jei taip kaip sporto pasaulyje – kartu, drauge, mūru ir su nesiliaujančiais savęs gyrimais kaip argumentais biudžetą skirstančioms institucijoms ir galimiems (tikrai galimiems?) rėmėjams? Gal būtent dėl to bendro solidaus kapšo, iš kurio valgo ir žaidžiantieji, ir visas juos „aptarnaujantis“ personalas, taip gražiai sporto žmonės ir sugyvena? Olimpiados aukso medalis gal ir atstoja keturias nacionalines kultūros ir meno premijas, bet metinis vienos krepšinio komandos biudžetas sutraukia kokius septynis Kultūros rėmimo fondus, o didžiausias šalies festivalis negaus tiek, kiek šiandien bus atseikėta aštuntąją vietą užėmusiems dievams. Sumos čia skiriasi dešimtimis ir šimtais kartų. Tad gal visgi apsimoka taip – sutelktai, gražiai ir vieningai, užuot likus amžinai nepatenkintiems? Kas, kad tada visi Lietuvos teatrai prilygs „Domino“, o paveikslai – gatvės dailininkų darbams. „Rūta, sukąsk medalį“, – režisuoja fotografas, nes žino, ko liaudžiai reikia: dantų, graužiančių beisbolo lazdą. Toks būtų ir teatras. O jei didieji kūrėjai emigruos, nes jų žiūrovų ratas vis mažės – nieko tokio, pirksime legionierius iš trečiųjų šalių. Jei tik tie važiuos čia.
Kitą Londono paveikslo pusę užima mūsų politikų lankstymaisi laimėtojams. Tiksliau – gretinimasis prie jų. Tradiciška, nieko naujo, tik gaila, kad laimėtojai ne tie, kuriems pranašauta, ir jie nesutelkia pačios gausiausios minios, kuri labiausiai ir rūpi valdžios žmonėms. Bet standartiškame garbės koncerte išeina pasipuikuoti visi – belieka tik standartiškai išspręsti amžiną klausimą – kur dėti koncerto kaltininkus? Kaip visada, jie paliekami scenoje – ne maži, patys savimi pasirūpins. Politikai jais – taip pat: tuoj pasipila pažadai statyti baseinus – po vieną didmiesčiuose ir visus nacionalinius; žiniasklaida taip pat susidomi, kada į senus bus vandens pripilta. Tik kortas gerokai supainioja penkiakovės auksas: ką dabar politikai žadės? Statyti šaudyklą ar auginti achaltekinus? Nes kalbėti ir realiai kreipti dėmesį proporcingai į visas sporto šakas – o gal net ir į bendrą šalies piliečių kūno kultūrą – neefektinga, daug vargo ir mažai grįžtamojo ryšio: kokia reklaminė nauda iš vienos kitos sporto aikštelės, sutvarkyto parko, dviračių tako? Todėl bėgiokite po pievas, tik leiskite mums ryškiai fotografuotis su žvaigždėmis, plaukiojančiomis svetimuose vandenyse.
Ir čia sporto pasaulis susilygina su kultūros, čia apskritai atsiskleidžia visas kultūros (nes sportas – taip pat kultūra) kaip sudedamosios politikos dalies požiūris į visuomenę. O iš jos norima genijų, iš jų reikalaujama maksimumo, metamos jėgos ir lėšos vienetams, bet nusispjaunama į likusius. Duokite mums garsių menininkų, bet meno mokyklas ir jų skyrius mes uždarysime. Taip neatpainiojamai sujauksime stojamuosius į aukštąsias, kad tik gerai išmanantys matematiką ir geografiją galės piešti ir dainuoti. O jei norite jaunos kartos rūpinimosi pavyzdžių – šekit jums „dainų daineles“ ir kas ketveri metai vykstančias dainų šventes, kur pavargę, bet laimingi šokėjai po alinančių repeticijų pina stadione totalitarinio meno junginius (būtent Šokių dienos pavyzdžiai buvo rodomi prieš keletą metų Londone vykusioje parodoje „Modernizmas: naujo pasaulio kūrimas“).
Taigi kyla dilema: keletas meno genijų ar kultūringa visuomenė? Interjerinė dailė bei šypsenos gatvėse ar sumuštas žiūrovas, ėjęs namo po Nekrošiaus spektaklio? Klausimai, į kuriuos šiandien nereikia atsakyti – mūsų kryptis aiški. Tik Londono olimpiada ir ypač jos atidarymo ceremonija pademonstravo, kad seniai tokios dilemos nėra, kad kultūrą galima jungti ir su sportu, ir su visuomene, be atlygio tapusia savanoriais. Be kultūros faktų ir citatų tokios atidarymo ceremonijos neapsiėjo nei Atėnuose, nei bet kur kitur, o eiliniam bet kurios šalies piliečiui britų kultūra yra kur kas labiau žinoma nei jų sporto pasiekimai. Britai ir neveidmainiavo, patys tai pripažindami ir dar kartą primindami savo imperines užmačias „užkariauti“ ir neįgaliuosius, ir pensininkus, ir visus kitus mirtinguosius, į savo patrankas sodindami chrestomatinius vaikiškų knygų ar filmų personažus. Šių istorijos panašios – jie visi susiduria su inertiška ir miesčioniška visuomene ir šio to ją pamoko. Nes Haris Poteris ir Piteris Penas, Merė Popins ir Elžbieta II, regis, trokšta ir moka skraidyti.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
