Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ pirmadienį paskelbė, jog „Lietuvos sostinė Vilnius tapo Ukrainos opozicijos prieglobsčio vieta. Ten, kaip ir visame Pabaltijyje, solidarumas su Maidano sąjūdžiu didžiulis. Pačių lietuvių, latvių ir estų prisiminimai iš savo laisvės kovų prieš 20 su viršum metų vis dar gyvi“.
Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ pirmadienį paskelbė, jog „Lietuvos sostinė Vilnius tapo Ukrainos opozicijos prieglobsčio vieta. Ten, kaip ir visame Pabaltijyje, solidarumas su Maidano sąjūdžiu didžiulis. Pačių lietuvių, latvių ir estų prisiminimai iš savo laisvės kovų prieš 20 su viršum metų vis dar gyvi“.
Vokietijos radijas pirmiausia kalbino Aleksejų Gončaruką, kuris „dieną naktį prilipęs prie televizoriaus ir lygina. Ką praneša rusai? Ką sako lietuviai? Ką rodo Vokietijos televizija?“
A. Gončarukas yra bėglys iš Kijevo, savo gimtojo miesto. Kaip ir daugelis kitų, jis Lietuvoje paprašė politinio prieglobsčio. Jam reikėjo bėgti, nes kitaip jį būtų suėmusi ukrainiečių policija, sakė jis Vilniuje.
„Labai skaudu visa tai matyti. Tai mūsų giminės, draugai ir pažįstami, jie kovoja už demokratiją, už savo vaikus, už savo gyvybę. Labai skausminga visa tai matyti ir negalėti ten būti kartu.
Lietuviai tikrai mums labai daug ir Ukrainai daro. Jie padeda mūsų demokratijai. Jau tris mėnesius ukrainiečiai Maidane šoko. Bet darėsi vis blogiau ir blogiau. Turėjo kažkada smogti žaibas. Ačiū Dievui, dabar kažkas pajudėjo“, – kalbėjo A. Gončarukas.
Toliau Vokietijos radijas teigė, jog „Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė niekada nepaliko jokių abejonių, kieno pusėje ji stovi. Kartu su savo kolegomis iš Latvijos ir Estijos ji visada pabrėžė, kad Ukraina privalo būti Europos dalimi.
Geografinis ir istorinis žvilgsnis iš Baltijos valstybių į Kijevą ir Maskvą kitoks nei žvilgsnis ta pačia kryptimi iš Vokietijos. Juk dar per šviežiai atmintyje išlikę prisiminimai iš 1990-ųjų metų nepriklausomybės kovų.
Prie ukrainiečių atstovybės Vilniuje su žvake stovinti lietuvaitė Ina prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją priešais televizijos bokštą ir teigė: „Mes patys patyrėme tai, ką šiandien išgyvena ukrainiečiai“.
Tą šaltą sausio naktį sovietų tankai bandė šturmuoti miesto televizijos stotį. Keturiolika žmonių tąsyk neteko gyvybės. Tai vadinamasis „kruvinasis Vilniaus sekmadienis“.
Kartu tada buvo ir Jonas. Dabar vyrui 84-eri ir jis uždegęs mažą lauželį. „Taip, kaip ir tąsyk, ugnies atšvaitas kaip solidarumo ženklas. Mes čia visada ateinam, kai kažkas įvyksta. Mano žmona ir aš, mes iškeliam du pirštus, padarome V ženklą pergalei. Tąsyk mes laimėjome. Tegu Dievas ir Ukrainai laiduoja pergalę“.
Ir iš tiesų, Ukrainoje kažkas darosi. Jos rėmėjai prie Baltijos dabar tiki, jog gali baigtis gerai. Prieglobsčio prašytojai kaip A. Gončarukas įgijo naujos vilties.
Tačiau Ina, toji su žvake, turi dar vieną rūpestį. Ji rodo į Rytus. Ten, už 30 km nuo Vilniaus, yra viena šalis, tūnanti pernelyg slegiančioje kapų ramybėje.
Čia pat už Vilniaus yra išorinė ES siena. Kitoje pusėje esanti šalis vadinasi Baltarusija. Būtų gerai, jei visa tai galėtų išplisti iki Baltarusijos. Žmonėms pagaliau turėtų būti leidžiama ir ten nubalsuoti, kaip jie nori gyventi.
„Manau, kad ukrainiečiai kaip tik kovojo už tai, ko ir mes kartą siekėme ir pasiekėme. Labai džiaugiuosi, kad šiandien gyvename laisvėje“, – kalbėjo Ina.
Tiek iš pranešimo Vokietijos radijo tinklalapyje apie tai, kaip lietuviai šiomis dienomis palaiko Ukrainos žmones. O Prahos dienraštis „Lidove Noviny“ pažymėjo, kad „ukrainiečiai šiandien vieninteliai žmonės, kurie pasiruošę mirti po Europos Sąjungos vėliava“.
„Tačiau ar Europos Sąjunga pasirengusi investuoti į „savo“ europiečius, kurie Maidane laimėjo? Ar esame pasiruošę ir įstengsime Ukrainai paskolinti 15 milijardų dolerių ir pasiūlyti jai pigias dujas?
Ar esame pasirengę ir pajėgūs greitai ir aiškiai užimti poziciją ? Ar esame pajėgūs ir pasirengę Ukrainą numatomu laiku tikrai priimti į Europos Sąjungą? Atsakymas į visus šiuos klausimus, deja, skamba „ne“. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjunga, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, palyginus su Rusija, tėra popierinis tigras“, – rašė Čekijos sostinės dienraštis.
Visai kitokį požiūrį – dėl Ukrainos – išreiškė Londono dienraštis „Guardian“. „Dėl būsimo Ukrainos įstojimo Europos Sąjungoje nėra jokio konsensuso, be to, nėra ir jokių įrodymų, kad ukrainiečiai tokios narystės nori. Tuo metu Maskva tokius siekius palaikytų atsiskyrimu.
Akivaizdu, kad ukrainiečiai nori artimų ryšių su Europa, bet kartu ir stiprių bei saugių saitų su Rusija. Nėra jokios priežasties – išskyrus išorinių veikėjų kvailumą ar piktą valią, kodėl ukrainiečiai negalėtų turėti abiejų dalykų“, – teigė Londono kairiųjų laikraštis.
Pasak Pietų Švedijos dienraščio „Sydsvenska Dagbladet“, „V. Janukovyčius vargu ar būtų griebęsis smurto, jei nebūtų įsitikinęs Rusijos parama. Todėl negalima ginčyti dalinės Rusijos atsakomybės, ir egzistuoja pavojus, kad Maskva iš naujo įsikiš, jei ji nesutiks su būsimų rinkimų rezultatais.
Gruzijos pavyzdys parodė, kiek toli Rusija pasirengusi eiti. Todėl ES turi vaidinti aktyvų vaidmenį ir savo švelnia galia užpildyti šį vakuumą. Prie to priklauso ir ekonominė pagalba kaip alternatyva Rusijai, ir reikia laikyti asociacijos sutartį lengvai pasiekiamą“.
Pasak Londone ir Beirute leidžiamo laikraščio „Al Hayat“, „ir Ukrainoje, ir Sirijoje sunku rasti politinį sprendimą be Vladimiro Putino sutikimo“.
„Kai kurių stebėtojų nuomone, V. Putiną poslinkiai Ukrainoje taip susilpnino, kad jis norėdamas atsigriebti dabar Sirijoje laikysis dar kiečiau ir spaus už karinį sprendimą.
Tai padėtį tik dar labiau pasunkins. Jei pasauliui nesisekė įtikinti siriškojo Putino, kaip dar bus įmanoma įtikinti ukrainietiškąjį-siriškąjį Putiną?“ – klausė arabų laikraštis.
Daugelis laikraščių svarstė būsimąjį buvusios premjerės Julijos Tymošenko vaidmenį Ukrainoje. Pasak Vienos dienraščio „Standard“, „su savo priešistore ir ambicija Oranžinės revoliucijos ikona tikrai nėra šventoji. Tačiau J. Tymošenko vienintelė, kuriai dar galima patikėti, kad ji šalį stabilizuos.
Ji gerai pažįsta galios užkulisius (dėl savo pačios dalyvavimo juose), ją palaiko gana neblogai organizuota partija, ji aiškiai orientuota į Vakarus ir tuo pačiu sugeba susišnekėti su Rusija“.
Tačiau Ciuricho laikraštis „Tages-Anzeiger“ nurodė, kad nors „kai kurie demonstrantai ir džiaugėsi, jog ji vėl laisva, jie nepaliko abejonių, kad šią revoliuciją iškovojo kiti, už ją kiti ir sumokėjo“.
„Ir nors jos senasis varžovas Viktoras Janukovyčius išvytas iš valdžios, ji pati irgi neišlaikė ukrainiečių tautos egzamino“, – rašė Šveicarijos laikraštis, turėdamas omenyje tai, kad J. Tymošenko nepasinaudojo Oranžinės revoliucijos proga šalį reformuoti ir išlaikyti kelyje į Vakarus.
Pasak Veimaro dienraščio „Thüringische Landeszeitung“, „Ukrainą ir toliau smaugia korupcija – ne tik iš verslo bei pramonės, bet ir iš politikos bosų pusės. Kiek J. Tymošenko beiškentė karceryje, tačiau savo turtų ji tikrai neįsigijo visiškai legaliai. O pergalingieji Maidane taip pat turi darbuotis keisdami savo mentalitetą. Ir čia jiems reikia Vakarų paramos“.
Nacionalinio Vokietijos dienraščio „Welt“ nuomone, „jeigu 25 milijardai eurų yra kaina už tai, kad užbėgtume už akių naujam Rusijos imperijos projektui, tai tokios išlaidos gal ir apsimoka“.
O kairiosios minties dienraštis „Frankfurter Rundschau“ siūlė, kad „ukrainiečiai sau pasiimtų tai, ką neteisėtai pasisavino oligarchai. Net ir pas Aleksandrą Janukovyčių yra ko pasiimti. Nuversto prezidento sūnus, sakoma, prisikaupęs bent pusę milijardo Amerikos dolerių. Jis tikriausiai jų neuždirbo iš savo, dantų gydytojo, profesijos“.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.
