Artėjant metinėms šventėms dauguma yra įtraukiami į prekybos maratoną. Katalikams ypatingą maistą – paplotėlius, kai kur kaime vadinamus Bernelio paplotėliais, laužiamus Kūčių vakarą, parduotuvė „Iki“ savo reklamoje suka jau nuo rudens. Galima spėti, kad prekybininkų fantazija žengs toliau ir po metų pamatysime pačius šventuosius, siūlančius pirkti „Iki“ produktus.
Artėjant metinėms šventėms dauguma yra įtraukiami į prekybos maratoną. Katalikams ypatingą maistą – paplotėlius, kai kur kaime vadinamus Bernelio paplotėliais, laužiamus Kūčių vakarą, parduotuvė „Iki“ savo reklamoje suka jau nuo rudens. Galima spėti, kad prekybininkų fantazija žengs toliau ir po metų pamatysime pačius šventuosius, siūlančius pirkti „Iki“ produktus.
Užėjęs į parduotuvę duonos tik retas išeina su ta vienintele preke. Dažniausiai iš prekybos centro reklamos apsvaigintas pirkėjas išsineša begalę prekių, pažymėtų „Akcija“. Grįžęs namo suvokia, kad tų, dažnai prieš išpardavimą pabrangintų, o akcijos dieną netikėtai „atpigintų“, prekių visai nereikia. Užsigulėjusiose kruopose įsiveisusios kandys suka namie ratus, o jausmas, kad štai, buvai gudresnis, sugebėjai sutaupyti, pažvelgus į niekam nereikalingus ankstesnių akcijų pirkinius nusėda kartėliu.
Dažnam nuo gyvenimo pavargusiam žmogui parduotuvė tampa psichologine pagalba sau, nes sukuria iliuziją, esą, priešingai nei dauguma nevykėlių, esi sumanus ir gudrus. Tačiau tariami lietuviški išpardavimai – tai tik optinė apgaulė, užveržianti virvę ant iliuzijų kaklo. Juk, pamiršus įžadus taupyti, vėl tenka eiti į parduotuvę pirkti sviesto ar pieno – nesvarbu, esant akcijai ar nesant.
Ar ne apie tokį neišsipildžiusių vilčių gyvenimą yra rašęs rusų filosofas Fiodoras Stepunas? Suvokdamas gyvenimą kaip meno kūrinį, kurį reikia išgyventi, jis teigė: „Mūsų gyvenimas tikras tampa tik mirties akimirką. Kasdienis, diena po dienos slenkantis, gyvenimas – visai ne gyvenimas.“ Tai, pasak filosofo, greičiau tikrojo gyvenimo laukimas arba jo siekis, nes gyvenimas nuolat apgaudinėja mus, valandos nevykdo minučių, o metai – valandų pažadų. Todėl toks gyvenimas tėra tikrojo trokštamo gyvenimo laukimas.
Pasaulio matę mąstantys žmonės vis dažniau renkasi paprastumą, nebūtinų poreikių ribojimą ir minimalų jų tenkinimą. Penkerius metus Afrikoje praleidusi mano bičiulė draugams per gimtadienius dovanų nebepakuoja. „Einu į bažnyčią ir užsakau Šv. Mišias. Mano geros mintys ir Dievo palaima kiekvienam yra svarbesnė ir reikalingesnė už daugelį dalykų, paprastai dovanojamų gimtadienio proga“, – taip ji aiškina savo sprendimą atsisakyti gimtadienio dovanų .
Tačiau parduotuvėse skambanti triukšminga muzika, primygtinai peršanti šventės pojūtį, ir žiniasklaidoje platinami skelbimai apie pirkinius iš pusiausvyros gali išvesti net ir šventikus. Kai įsijungi interneto svetainę, kad sužinotum pasaulio naujienas, esi prikišamai mokomas seksualiai valgyti bananą. Ar tokių tekstų autoriai mano, kad jeigu valgysiu bananą taip, kaip įprasta, jis praras skonį? O gal tikisi, kad vyro ir moters santykius gali pakeisti bananas?
Kyla klausimas, ką daryti, kad artėjant metų pabaigai nereikėtų vėl kurti planų, svajojant pakeisti savo gyvenimą nuo Naujųjų metų? Įpratusieji planuoti ir taupyti šviesiai ateičiai, o tikrąjį gyvenimą nukelti neapibrėžtai ateičiai, gali jo nebesulaukti. Todėl ar nevertėtų pradėti gyventi jau šiandien? Ištraukti iš spintos ypatingiems jubiliejams tausojamą servizą, auksarankių močiučių išsiuvinėtas praėjusio tūkstantmečio staltieses ir pradėti mėgautis šia diena? Užuot tiesus ranką į artimiausiu šeimos nariu tapusio televizoriaus pultą, imti knygą ar neskubant pažvelgti pro langą, už kurio baltu nuotakos rūbu nušvito apsnigta obelis ar sniege išdykauja žvirbliai?
Frydrichas Nyčė rašė, kad dauguma miršta per vėlai, ir tik keletas – per anksti. Mirtį jis suvokė kaip paskutinę ir galutinę gyvenimo formą. Tačiau neverta laukti paskutinės gyvenimo akimirkos, kad pradėtum klausytis savęs, savo vidinio laikrodžio ir kompaso, kurie geriausiai parodys, ko kiekvienam iš mūsų reikia ir greit prabėgančios šventės, ir kasdienybės akimirkomis.
