Prieš metus LRT paskelbtame straipsnyje „Europos trijulės sugrįžimas: saugumo stuburas ir galimybės Lietuvai“ rašiau apie Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės, vadinamosios E3 („European Three“), sugrįžimą į Europos saugumo politikos centrą. Tuomet teigiau, kad prieš du dešimtmečius kaip diplomatinė platforma atsiradęs E3 formatas transformuojasi ir tampa realios politinės, karinės bei ekonominės galios centru. Šiandien, atrodo, galime kalbėti apie dar vieną šio formato evoliucijos etapą.
Kaip galima suprasti, Europa bando užsitikrinti vietą prie būsimo Ukrainos taikos derybų stalo, o šios pastangos vis aiškiau telkiasi aplink Prancūziją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę. Neseniai „The New York Times“, remdamasis Europos pareigūnais, pranešė, kad šios trys valstybės kuria formatą, kuris turėtų užtikrinti Europos dalyvavimą būsimose derybose dėl karo pabaigos. Jeigu ši iniciatyva įgaus realų politinį turinį, kalbėsime ne tik apie Ukrainą, bet ir apie tai, kas derėsis su Rusija dėl būsimos Europos saugumo tvarkos.
E3 aktyvėjimo priežastis gana aiški. Europoje stiprėja nerimas, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas gali siekti susitarimo su Rusija pirmiausia vadovaudamasis Amerikos interesais. JAV gali būti svarbu kuo greičiau sustabdyti karą, sumažinti savo įsipareigojimus Europoje ir nukreipti resursus kitur. Europai vien sustabdyti šaudymo nepakanka, nes būtent jai reikės gyventi su tuo, kas bus po susitarimo.
Rusija liks Europos kaimynystėje, Ukraina liks Europos saugumo sistemos dalimi, o europiečiams teks finansuoti jos atkūrimą, kariuomenę ir galimas saugumo garantijas. Europos valstybės taip pat turės spręsti sankcijų Rusijai, įšaldyto turto, Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą ir ilgalaikio Rusijos atgrasymo klausimus. Todėl, jeigu Europai teks įgyvendinti didelę būsimo susitarimo dalį, ji negali nedalyvauti jo rengimo procese.
Vis dėlto Europa kol kas neperims taikos proceso iš JAV ir nebus atskiro oficialaus Europos derybų su Kremliumi proceso. Tačiau vyksta svarbus strateginis pokytis. Europa pereina nuo pozicijos „turime įtikinti Trumpą atsižvelgti į mūsų nuomonę“ prie pozicijos „turime patys būti prie stalo“.
Kaip galima suprasti, Europa bando užsitikrinti vietą prie būsimo Ukrainos taikos derybų stalo, o šios pastangos vis aiškiau telkiasi aplink Prancūziją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę.
Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė jau kurį laiką koordinuoja pozicijas dėl galimos karo pabaigos, Ukrainos saugumo garantijų ir Europos vaidmens po susitarimo. Tai glaudžiai susiję ir su „Coalition of the Willing“, kurioje jau svarstyti Ukrainos pokarinio saugumo variantai, nuo ilgalaikio jos kariuomenės aprūpinimo iki galimo Europos pajėgų vaidmens. Todėl dabartinė diskusija apie vietą prie derybų stalo yra logiškas ankstesnio proceso tęsinys.
Pastaraisiais mėnesiais atsirado ir požymių, kad europiečiai išbando neformalius kontaktų su Rusija kanalus. Baku vyko nevieši Vokietijos ir Rusijos atstovų susitikimai, kuriuose dalyvavo aukšti esantys ir buvę pareigūnai ir politikai. Dar vienas neformalus kontaktas vyko Vienoje, kur, kaip skelbta, susitiko buvę aukšto rango Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos diplomatai bei buvę aukšti Rusijos pareigūnai.
Šių kontaktų nereikia pervertinti. Tai nebuvo oficialios Europos Sąjungos ar E3 derybos su Kremliumi, o jų dalyviai neturėjo mandato kalbėti Europos vardu. Tačiau tokie neformalūs kanalai diplomatijoje dažnai naudojami tikrinti, ar kita pusė pasirengusi kalbėtis, kokios yra jos raudonosios linijos ir kur galėtų egzistuoti kompromiso erdvė. Todėl Baku ir Vienos kontaktus galima vertinti kaip labai ankstyvą „derybų apie būsimas derybas“ etapą.
Kyla natūralus klausimas, kodėl Europai tokiose derybose neatstovautų pati Europos Sąjunga. Europos Sąjunga turi 27 valstybes, kurių grėsmių suvokimas ir santykiai su Rusija skiriasi, todėl bendros pozicijos derinimas užtrunka. E3 yra mažas ir lankstus formatas, už kurio stovi reali ekonominė, politinė ir karinė galia.
Tačiau vyksta svarbus strateginis pokytis. Europa pereina nuo pozicijos „turime įtikinti Trumpą atsižvelgti į mūsų nuomonę“ prie pozicijos „turime patys būti prie stalo“.
Prancūzija ir Jungtinė Karalystė yra branduolinės valstybės ir nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės, Vokietija yra didžiausia Europos ekonomika ir vienas svarbiausių Ukrainos rėmėjų. Todėl E3 gali pasiūlyti ne tik diplomatinį svorį, bet ir karinę galią, pinigus bei potencialias saugumo garantijas. Čia atsiranda paprasta logika: kas garantuos taiką, tas nori dalyvauti derantis dėl taikos. Jeigu Europos valstybės turės finansuoti Ukrainos kariuomenę, tiekti ginkluotę ar dislokuoti pajėgas, jos negali tiesiog gauti Vašingtono ir Maskvos parengto susitarimo ir būti paprašytos jį įgyvendinti.
Vis dėlto svarbu atsiminti, kad tai pirmiausia Rusijos karas prieš Ukrainą, todėl bet koks modelis, kuriame Vašingtonas, Maskva ar Europos sostinės spręstų Ukrainos teritorijos, kariuomenės ar saugumo garantijų klausimus be pačios Ukrainos, būtų problemiškas. Realistiška būsimo proceso formulė turėtų būti ne JAV, Rusija ir Europa, o Ukraina, JAV, Europa ir Rusija.
Tada kyla kitas sudėtingas klausimas: kas atstovaus Europai? E3 nėra nei Europos Sąjungos institucija, nei NATO organas, todėl Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė neturi formalaus mandato kalbėti visos Europos vardu. Tai kartu yra šio formato stiprybė ir silpnybė. Trys valstybės gali veikti greitai, tačiau jų interesai nebūtinai visiškai sutampa su Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ar Lenkijos interesais.
Lietuvai E3 stiprėjimas turi dvi puses. Geroji yra aiški: kuo daugiau svorio Europa turi derybose, tuo mažesnė rizika, kad būsimos Europos saugumo tvarkos principus nustatys vien Vašingtonas ir Maskva. Lietuvai naudinga Europa, kuri pati turi pakankamai politinės ir karinės galios ginti savo interesus, ypač jei JAV ilgainiui mažintų savo įsitraukimą Europoje.
Lietuvai E3 stiprėjimas turi dvi puses. Geroji yra aiški: kuo daugiau svorio Europa turi derybose, tuo mažesnė rizika, kad būsimos Europos saugumo tvarkos principus nustatys vien Vašingtonas ir Maskva.
Tačiau didesnis Europos vaidmuo savaime nereiškia didesnio Lietuvos vaidmens. Blogiausiu atveju Vašingtono ir Maskvos sprendimus tiesiog pakeistų Paryžiaus, Berlyno ir Londono sprendimai. Lietuvai svarbu ne tik tai, kad Europa būtų prie derybų stalo, bet ir kas prie jo kalbės Europos vardu bei kiek rytinio flango interesai bus įtraukti dar prieš prasidedant deryboms.
Prancūzijai ar Jungtinei Karalystei Rusija yra didžiulė saugumo problema, Lietuvai ji yra tiesioginė geografinė grėsmė. Todėl būsimo susitarimo detalės mums turės tiesioginį poveikį: kokias saugumo garantijas gaus Ukraina, kokia bus jos kariuomenė, kas nutiks sankcijoms ir įšaldytam Rusijos turtui, ar prasidės santykių su Maskva normalizavimas ir kaip visa tai paveiks NATO rytinio flango gynybą. Tai nėra techniniai klausimai, tai būsimos Lietuvos saugumo aplinkos parametrai.
Todėl Lietuva negali apie būsimo susitarimo principus sužinoti tada, kai jie jau suderinti. Prieš metus argumentavau, kad Lietuva neturėtų žiūrėti į E3 kaip į grėsmę. Šis argumentas išlieka. Mums nereikia kovoti prieš E3, mums reikia būti kuo arčiau jo. Tai reiškia intensyvesnį dialogą su Paryžiumi, Berlynu ir Londonu, stipresnį koordinavimą per NB8 ir ypač su Lenkija, kuri pagal savo dydį, karinę galią ir geografiją yra natūrali jungtis tarp E3 ir NATO rytinio flango.
Ilgainiui gali kilti klausimas, ar Ukrainos ir Rusijos klausimais E3 neturėtų faktiškai tapti E3+Lenkija ar platesniu formatu, į kurį sistemingai būtų įtrauktos ir Šiaurės bei Baltijos valstybės. Lietuvai būtina užtikrinti, kad į jos poziciją būtų atsižvelgta dar prieš priimant sprendimus.
Visa tai rodo ir platesnį procesą. Europa vis labiau organizuojasi ne tik per Europos Sąjungą ir NATO, bet ir per lankstesnes koalicijas: E3, Veimaro trikampį, NB8, „Coalition of the Willing“ ir regioninius gynybos formatus. Tai nebūtinai reiškia Europos Sąjungos ar NATO silpnėjimą. Greičiau formuojasi daugiasluoksnė Europos saugumo sistema, kurioje skirtingi formatai atlieka skirtingas funkcijas.
Čia yra ir istorinis paradoksas. E3 prieš daugiau nei du dešimtmečius atsirado kaip diplomatinis formatas deryboms su Iranu, vėliau transformavosi į saugumo ir gynybos formatą, o dabar gali vėl grįžti į diplomatiją, tik jau turėdamas gerokai daugiau politinio ir karinio svorio. Galima kalbėti apie tris jo evoliucijos etapus: diplomatinį E3, saugumo ir gynybos E3 ir dabar galbūt besiformuojantį derybinį E3.
Todėl į klausimą, ar Europa jau imasi derybų dėl Ukrainos taikos, kol kas atsakyčiau atsargiai: dar ne. Tačiau ji akivaizdžiai ruošiasi tam, kad nebūtų palikta už durų, kai tikrosios derybos prasidės. Lietuvai tai kartu yra galimybė ir rizika. Gerai, jeigu Europa įgyja daugiau svorio derybose su Vašingtonu ir Maskva. Blogai būtų, jeigu „didesnis Europos vaidmuo“ praktiškai reikštų tik trijų Europos sostinių vaidmenį. Todėl svarbiausias Lietuvos klausimas yra ne tai, ar E3 stiprėjimas geras, ar blogas, o ar Lietuva sugebės šį stiprėjimą paversti savo saugumo stiprėjimu.
