Žurnalistų informacijos šaltiniai jau dešimtmetį nebeturi absoliučios teisinės apsaugos. Tačiau žurnalistai savo šaltinių neišduoda.
Žurnalistų informacijos šaltiniai jau dešimtmetį nebeturi absoliučios teisinės apsaugos. Tačiau žurnalistai savo šaltinių neišduoda.
Greičiau jau priešingai. Jie visai neprastai pasinaudoja tokiomis situacijomis gindami savo teises. Kartais net pasimėgaudami, nes taip pat žino, kad už atsisakymą atskleisti informatorius į belangę Lietuvoje jų nesodins. Bent iki šiol nesodindavo.
Tad kodėl Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ėmėsi veiksmų, kurie iš anksto buvo pasmerkti dideliam skandalui ir dar didesnei nesėkmei? Vienas iš paaiškinimų, pastarosiomis dienomis randamas viešojoje erdvėje, skelbia, esą pareigūnai yra riboti ir nesugeba vertinti situacijų.
Bet gal ne tiek, kad nematytų skirtumo tarp žurnalisto ir kokio vagišiaus. Normaliomis aplinkybėmis jie to nedaro. Tad kas gi šį kartą buvo nenormalaus ir paskatino kišti galvą į kilpą?
Kaip tą istoriją bevartytum, tėra vienas aiškiai matomas skirtumas nuo kitų atvejų, kai informacija teka ir niekam tai labai nerūpi.
Viešoje erdvėje žaibiškai įsivyravo nuomonė, jog paskelbtas pažymos turinys yra naudingas pirmiausia šalies vadovei. Mat bet kokia neigiama žinia galės būti vertinama kaip priešų pinklės. Iš to galima padaryti labai daug nemalonių išvadų apie politikų ir saugumo veiklos būdus bei tikslus.
„Jūs išplatinote šią versiją, tai mes dabar jums parodysim, kaip buvo ar galėjo būti iš tikrųjų“, – maždaug toks, tetulių karams per kiemo tvorą būdingas motyvas greičiausiai ir tapo pagrindiniu šios istorijos leitmotyvu.
Nespėliosiu, ar specialioji tarnyba susivokė pati, ar buvo paprotinta. Mat dabar jokios slaptos pažymos apie tai dar neturiu.
Bet dėl to revanšistinis šios istorijos atspalvis nė kiek nemenkėja.
Toks mastymo būdas perspektyvų neturi. Nepaisant to, jis populiarus mūsų politikoje, o per pastarąjį politinį ciklą netgi tapo madingas. Ir greičiausiai todėl iš politikos jau persimetė į teisėsaugą.
Stebint iš šalies, kol agentai į duris nesibeldžia, visa ši istorija atrodo apmaudžiai komiška. Nelyginant per lemiamas čempionato rungtynes nuo emocijų apkvaitęs futbolininkas būtų skėlęs įvartį į savus vartus. Gaudydami išorės priešus, vyrai rimtais veidais tesugebėjo pričiupti keletą redaktorių.
Didesnes absurdo aukštumas būtų galima pasiekti, jeigu kuris iš herojų sumotų dėl skandalo apkaltinti tuos pačius žurnalistus, nes viskas toj operacijoj būtų puiku, jeigu tik jie ir vėl nebūtų apie tai rašę.
Įdomu tai, jog nuo pat pradžių buvo aišku, jog ji neturi – nes negali turėti – laimingos pabaigos. Jeigu agentai žurnalistų šaltinių nenustatys, jie nebus pasiekę savo tikslo nubaidyti šešėlius nuo Prezidentūros ir tie šešėliai tik sutirštės. Tokia paslauga blogiau nei jokios.
Jeigu jiems pavyks (nors to tikrai nebus), potencialūs žurnalistų šaltiniai gali išsigąsti. Ir tuomet, kai kokį nors agentą viršininkas ar politikas pradės engti, niekas nepraneš nei tai redaktorei, kurios garažą krėtė, nei kitai. Bus suėstas vienišas.
Kai kam tai atsitiks jau netrukus. Akivaizdžiai persistengusius pareigūnus bus bandoma nubausti. Nes kažkas gi turi būti kaltas. Ir labai gali būti, kad nubaus ta pati ranka, kuri pasiuntė į šį neeilinį žygį ieškoti to, ko nepametė.
Vis dėlto, net tokioje absurdo dramoje yra pagrindo ir optimizmui. Antai vaiko teisių apsaugos kontrolierė, dalyvaudama pokalbyje apie vaiko teises kratų metu, pastebėjo, jog įstatymų pakanka, tereikia bent šiek tiek nuovokos projektuojant savo veiksmus. Atrodytų smulkmena, bet iš tiesų – geras normalaus mąstymo pavyzdys. Juk kiekvienam vaikui ar šeimos situacijai įstatymo nesukursi. O ir tas neveiktų be sveikos nuovokos.
Pagaliau, gal šį kartą pavyks priversti patikslinti teisinį žurnalistų veiklos reguliavimą ar bent išmesti kai kuriuos punktus iš Baudžiamojo kodekso. Jeigu taip nutiktų, tokių beprasmiškų istorijų tikimybė ateityje sumažėtų.
Dar viena detalė: kvailose situacijose geriausiai atsiskleidžia, kas yra kas. Žinoti yra gerai.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
