„Finansų krizė ir laisvosios rinkos vaistai: kodėl grynasis kapitalizmas yra vienintelė pasaulio ekonomikos viltis“. Tokio pavadinimo knygą 2012 m. išleido JAV įsikūrusio Katono (Cato) instituto vadovas Johnas A. Allisonas. Joje jis dėsto kapitalizmo koncepcijas, kurios gerokai skiriasi ne tik nuo jo priešininkų, bet ir kai kurių jo šalininkų pozicijų.
„Finansų krizė ir laisvosios rinkos vaistai: kodėl grynasis kapitalizmas yra vienintelė pasaulio ekonomikos viltis“. Tokio pavadinimo knygą 2012 m. išleido JAV įsikūrusio Katono (Cato) instituto vadovas Johnas A. Allisonas. Joje jis dėsto kapitalizmo koncepcijas, kurios gerokai skiriasi ne tik nuo jo priešininkų, bet ir kai kurių jo šalininkų pozicijų.
Neseniai, besitęsiančio finansinio ir ekonominio sunkmečio fone, „Cato“ svetainėje atsinaujino pranešimai apie tai, kaip iš krizės išbristi ir kodėl ji iš viso taip susiklostė. Tarp tų pranešimų – paties J. A. Allisono pasisakymai, kuriais jis apibūdina savo daug pagyrimų iš verslininkų ir ekonomistų sulaukusią knygą ir jos pagrindines mintis.
Prieš tapdamas visiškai žmonių ekonominei laisvei pirmenybę teikiančių libertarų pažiūras aiškinančio Katono (Cato) instituto Vašingtone prezidentu, Johnas A. Allisonas beveik du dešimtmečius vadovavo vienai iš finansines paslaugas teikusių didžiųjų Jungtinių Amerikos Valstijų firmų.
Todėl į jo mintis, nors jos atremtos pirmiausia į Amerikos patirtį, vis dėlto verta didesnį dėmesį atkreipti ir Lietuvos klausytojams bei skaitytojams – ypač todėl, kad paskutiniu metu užsienio spaudos apžvalgose daugiau akcentavome kairiųjų pažiūras, nes šiuo metu, nepaisant išimčių, Vakarų pasaulio viešajame diskurse jos aiškiai dominuoja.
Tarp tų išimčių – Katono institutas ir jo darbuotojai. Jie, anot Johno A. Allisono, tiki, kad jeigu daugiau žmonių turėtų aiškų tikslą, jo siektų vadovaudamiesi protu ir šitaip ugdytų sveiką savivertę, pasaulis taptų „geresne vieta gyventi“. O protas reikalauja, kad žmonės būtų visiškai laisvi ir galėtų veikti tikrai laisvos rinkos ekonomikoje. Bet laisvė susijusi ir su atsakomybe sau ir visuomenei.
„Yra šešios fundamentalios temos, kurios atspindi pagrindines finansų krizės ir ją sekusio didžiojo nuosmukio priežastis, pasekmes ir priemones šioms negandoms įveikti“, – rašo Johnas Allisonas savo knygoje. Šias temas jis įvardija taip:
„Pirma, pagrindinė finansų krizės priežastis yra vyriausybės politika. Jungtinėse Amerikos Valstijose mes negyvename laisvosios rinkos ekonomikoje. Mes gyvename mišrioje ekonomikoje. Šio mišinio sudėtis smarkiai skiriasi priklausomai nuo pramonės ar veiklos srities.
Technologija yra Jungtinėse Valstijose viena iš mažiausiai reguliuojamų pramonės šakų. Reikia pastebėti, jog sudėtingoje ekonominėje aplinkoje technologijai ir toliau klostėsi gerai.
Finansų paslaugos – labai stipriai reguliuojama pramonės sritis, tai turbūt stipriausiai reguliuojama industrija pasaulyje. Tad nėra ko stebėtis, kad stipriai reguliuojama pramonė – daugybės mūsų ekonominių problemų šaltinis“.
Toliau autorius imasi šį teiginį konkrečiai įrodyti ir aiškina, jog „teiginys, kad finansų industrija buvo dereguliuota, yra mitas“.
Anot autoriaus, „vyriausybės politika sunkią ekonominę aplinką be reikalo pavertė krize.
Antra, būtent vyriausybės politika sukūrė burbulą nekilnojamojo turto rinkoje. Burbulas yra neracionalus, per didelis kapitalo ir žmogiškųjų išteklių investavimas ten, kur nereikia. Nekilnojamojo turto burbulas sprogo kaip ir visi burbulai.
Turto praradimas iš smunkančios būstų vertės persimetė į kapitalo rinkas, tai sunaikino dar daugiau turto ir vedė prie rimto ekonominės veiklos sumažėjimo, tai yra, prie neigiamo realaus augimo ir milijonų darbo vietų praradimo“.
Toliau Johnas A. Allisonas teigia, jog „gyvenamojo būsto burbulą sukėlusias valdžios politikos šaknis galima atsekti atgal į praeitį iki septintojo dešimtmečio pabaigoje“ įtvirtintos prezidento Lyndono B. Johnsono politikos, siekusios valstybinėmis priemonėmis didinti mažiau pasiturinčiųjų gyventojų turtą. Šios politikos klaidos jau atsirūgo 2008 m. finansų krizėje ir, jei nebus taisomos, dar skaudžiau atsirūgs ateityje.
Trečia, kai kurios konkrečios finansų institucijos (dalyvaujančios Volstryte) padarė labai rimtų klaidų, kurios prie krizės prisidėjo. Šioms institucijoms reikėjo leisti sužlugti. Tačiau bet kokie šių institucijų suklydimai, individualūs ar kolektyvūs, daug mažiau svarbūs nei valdžios politikos klaidos, ir beveik visi finansinių institucijų suklydimai buvo tiesioginiai valdžios politikos užmojų rezultatai.
Svarbu pastebėti, kad daugelis institucijų, kurioms turėjo būti leista žlugti, praeityje pasižymėjo tuo, ką galima pavadinti „draugelių“ arba „sėbrų kapitalizmu“: šios firmos propagavo ne ribotą valdžią, o greičiau siekė ypatingų privilegijų sau pačioms. Firmos „Goldman Sachs“, „Citigroup“ ir „Countrywide“ yra „sėbrų kapitalizmo“ pavyzdžiai. Šioms firmoms ir jų vadovams gal geriau tiktų „draugelių socializmo“ epitetas.
Jei Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų atskirtas „verslas nuo valstybės“, kaip atskirta „bažnyčia nuo valstybės“, tai „sėbrų kapitalizmo“ ar „draugelių socializmo“ nebūtų galėję atsirasti.
Ketvirta, beveik kiekvienas veiksmas, kurio vyriausybė ėmėsi prasidėjus krizei, jei ir galėjo padėti trumpalaikėje perspektyvoje, tai ilgainiui jis sumažins mūsų gyvenimo kokybę. Jei neteisingai nustatei pagrindinę problemos priežastį, tai, ko gero, lygiai klaidingi bus ir tavo siūlomi receptai.
Penkta, tikroji finansų krizės priežastis yra ne ekonominė, bet filosofinė, todėl ir vaistai yra filosofiniai“. Čia J. A. Allisonas teigia, jog reikia atsigręžti į Aristotelį, kuris buvęs „Vakarų intelektualinės civilizacijos tėvas“, ir kad „teisingi filosofiniai principai nulies pamatus individų, organizacijų ir visuomenės sėkmei, o užvis svarbiausia – asmeninei laimei.
Juk „savo laimės siekimas yra visuomenės gerovės pagrindas, o tam, kad kiekvienas individas pasiektų savirealizaciją ir tikrą laimę, būtinai reikia laisvos visuomenės.
Šešta, jei greitai nepakeisime kurso, Jungtines Amerikos Valstijas per 20–25-erius metus ištiks labai rimtos finansinės bėdos. Dabar išjudintos ekonominės jėgos grindžia ilgalaikės katastrofos pamatus. Tai susiję su federalinės pensijų sistemos ir sveikatos apsaugos sistemos deficitais, nefinansuojamais valstijų ir savivaldybių įsipareigojimais, valstybės operacijų deficitais ir visos švietimo sistemos nesėkmėmis.
Šalys bankrutuoja ne taip kaip įmonės. Šalys paprastai kenčia nuo hiperinfliacijos, t. y. jos spausdina beverčius pinigus ir tada įsiveda kokią nors autoritarinę valdžią.
1920 m. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Argentina džiaugėsi gana panašiu pragyvenimo lygiu. Tačiau Argentina savo autoritarinės politikos dėka virto trečiojo pasaulio valstybe, nepaisant to, kad valdo milžiniškus gamtos turtus.
Jungtinės Amerikos Valstijos pavirs Argentina, jeigu greit nepakeis savo kurso. Mums dar ne per vėlu imtis spręsti savo fundamentalias problemas, tačiau laiko liko nedaug“, – rašo Johnas A. Allisonas knygoje „Finansų krizė ir laisvosios rinkos vaistai: kodėl grynasis kapitalizmas yra vienintelė pasaulio ekonomikos viltis“ bei Katono instituto tinklalapyje „Cato“.
Nuo savęs pridursime, kad kiek panašias mintis mūsuose išsako, be nedaugelio kitų, viešojoje komentarų erdvėje kartais besireiškiantys Gediminas Černevičius, Klasikas, dvars.
Baigsime sutikdami su mintimi, kad ekonomikoje nieko geresnio už laisvąją rinką nesugalvota. Laisvoji rinka nereiškia, kad be savo kaltės į bėdą patekusio žmogaus negali gelbėti ne tik privačioji labdara, bet ir valstybė. Tik ta valstybė turi būti absoliučiai minimali, kad neslopintų privačių pastangų.
O tie, kurie tokią laisvąją rinką kritikuoja, arba klysta, arba turi omenyje tik pusiau laisvą rinką. Visiška ekonominė (ir, be abejo, politinė) laisvė su visų veikėjų atsakomybės pajutimu yra geriausias kelias į visuomenės problemų sprendimą.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
