Gyvename laiku, kai viešojoje erdvėje dažnėja žodinės agresijos, pykčio protrūkių, o pastangų net mėginti susikalbėti retėja. Įtampa auga, stebime greitus moralinius teismo nuosprendžius, susipriešinusias stovyklas, ideologijų susikirtimus, pagaliau nuovargį ir augantį nepasitikėjimą. Atrodo, vis daugiau kalbančių, bet vis mažiau pasirengusių greta kalbėjimo ir girdėti. Todėl kyla klausimas apie atsakomybę – ne tik politikų ar žiniasklaidos, bet ir universitetų, akademinės bendruomenės, ekspertinių balsų. Ar akademija lieka stebėtoja, ar ryžtasi būti erdve, kurioje konfliktai ne toliau aštrinami, o moderuojami?
Smalsumas ir klausymasis – šiandienos būtinybė
2025 m. birželį, kalbėdamas Europos kultūros forume, turkų mąstytojas ir pilietinės visuomenės veikėjas Hakanas Altınayus pasiūlė itin taiklią diagnozę šių dienų viešajam gyvenimui. Savo tekste „Curiosity in Feral Times. An Invitation to Generous Listening“ jis apibūdino laiką, kuriame gyvename, kaip „laukinį“: greitai pasirenkame stovyklas, greitai pasmerkiame, o klausomės vangiai ir nenoriai. Altınayus siūlo paprastą, bet nepatogią mintį: tokiais laikais smalsumas ir (dosnus) klausymasis nėra nei prabanga, nei tiesiog „graži savybė“. Tai būtina sąlyga normatyvinei tvarkai ir bendrabūviui atkurti.
Altınayus kalba ne apie smalsumą kaip norą viską žinoti ar turėti dar vieną nuomonę. Jo smalsumas – tai nuosprendžio atidėjimas, sąmoningas pasirinkimas neatskirti kito žmogaus, kol dar nesupratai, kas jam yra tikra, kas skauda ir ko jis bijo. Tai moralinė laikysena, o ne intelektinis triukas. Neatsitiktinai minėtame tekste jis primena sąžinės etimologiją: sąžinė (con+science) reiškia „bendrą žinojimą“. Kai visuomenė gyvena atskirose realybėse, nyksta ne tik dialogas, nyksta pats bendro gyvenimo pagrindas, lieka paraleliniai monologai, o institucijos praranda bendruomeniškumo audinį – tai, ką Hakanas Altınayus vadina „bendro žinojimo“ nykimu.
Kai visuomenė gyvena atskirose realybėse, nyksta ne tik dialogas, nyksta pats bendro gyvenimo pagrindas, lieka paraleliniai monologai, o institucijos praranda bendruomeniškumo audinį – tai, ką Hakanas Altınayus vadina „bendro žinojimo“ nykimu.
Ši mintis ypač skaudžiai atpažįstama Lietuvoje, kur dažniau veikia tai, ką būtų galima pavadinti „moralinio greitkelio“ kultūra: labai greitas įvertinimas, labai lėtas klausymasis ir beveik nulinė empatijos ekonomika. Tokiose sąlygose smalsumas atrodo kaip silpnumas, klausimas – kaip provokacija, o pauzė – kaip išdavystė. Tačiau Altınayus siūlo priešingą perspektyvą: smalsumas reikalauja daugiau drąsos nei pasipiktinimas, nes jis neleidžia saugiai pasislėpti stovykloje.
Lyderystė be etikečių klijavimo ir eskalacijos
Čia labai aiškiai atsiveria galimas universitetų vaidmuo. Universitetas visada buvo vieta, kur saugomas „bendras žinojimas“, kur skirtingos patirtys, disciplinos ir pasaulėžiūros egzistavo šimtmečiais. Krizių ir poliarizacijos laikais akademija gali tapti viena iš nedaugelio institucijų, kurios sąmoningai kuria lėtesnį, sudėtingesnį, bet tvaresnį pokalbį. Ne tam, kad visus sutaikytų, o tam, kad neleistų nutrūkti pačiai kalbėjimosi galimybei.
Šiandien kalbant apie lyderystę krizių metu svarbu matyti ir tai, kas vyko Lietuvoje pastaraisiais metais. Poliarizacijos, karo kaimynystėje ir vidinių vertybinių konfliktų laikotarpiu ryškėjo ir tokios lyderystės formos, kurios sąmoningai vengė etikečių klijavimo, rinkosi moderavimą, procedūrinį stabilumą ir pokalbį vietoje emocinės eskalacijos. Tai ne visada buvo garsiausia ar populiariausia laikysena, tačiau ji leido išlaikyti institucinį padorumą, atverti erdvę skirtingiems balsams ir neleisti politiniam procesui visiškai pavirsti moralinio pasmerkimo arena. Tokia lyderystė veikė kaip tiltas, o ne kaip tribūna, ir būtent to labiausiai reikia krizėse.
Svarbu nepamesti empatijos ir moralės
Šią perspektyvą giliai pagrindžia politinės filosofės Marthos Nussbaum idėjos. Analizuodama demokratijų trapumą, ji pabrėžia, kad demokratinė politika negali remtis vien procedūromis ar tariamu „šaltu racionalumu“. Be empatijos ir moralinės vaizduotės demokratija tampa formali, bet tuščia, nebesugebanti atpažinti kito kaip pilnaverčio politinio subjekto. Empatija jos teorijoje nėra sentimentas ar silpnumas. Tai gebėjimas įsivaizduoti kito patirtį ir todėl atsakingiau spręsti. Kai šis gebėjimas nyksta, viešoji erdvė greitai virsta pykčio, baimės ir dehumanizacijos rinka.
Savo pastaruosiuose interviu apie karą ir taiką M. Nussbaum pabrėžia, kad yra situacijų, kuriose pyktis yra ne tik suprantamas, bet ir moraliai pateisinamas, ypač tada, kai pažeidžiama žmogaus gyvybė, orumas ir pati teisė egzistuoti. Kai į tavo namus ateinama su ginklu, kai žudomi civiliai, vaikai ir mokytojai, kalbėti apie „abipusį supratimą“ būtų mažiausiai neetiška. Kalbėdama apie empatiją, dialogą ir moralinę vaizduotę, filosofė niekada nesiūlo naivios simetrijos tarp agresoriaus ir aukos.
Todėl šiandien, kai visuomenėje daug nuovargio ir pykčio ar net abejingumo, universitetai galėtų tapti pokalbio, disputo infrastruktūros kūrėjai.
Tačiau kartu M. Nussbaum perspėja apie kitą pavojų: net ir teisingas pyktis neturi tapti vienintele politinio ir visuomeninio gyvenimo kalba. Pyktis gali mobilizuoti gynybą ir pasipriešinimą, bet jis negali būti vienintelis pagrindas tam, kas bus kuriama po to – nei bendruomenių atstatymui, nei demokratinei ateičiai. Čia jos mintis labai aiškiai susišaukia su mokytojo ir universiteto vaidmeniu: ginti tiesą, bet kartu saugoti gebėjimą mąstyti ilgiau, tolesnėje perspektyvoje.
Universitetai – vieta, kur siekiame susikalbėjimo
Todėl kalbėjimas apie empatiją ir smalsumą šiame kontekste nėra kvietimas vien tik suprasti, tai kvietimas neleisti užvaldyti visų mūsų moralinių kategorijų, neleisti, kad dehumanizacija taptų universalia norma ir persikeltų į mūsų vidinius visuomenės santykius. Universitetai ir švietimas čia atlieka ypatingą funkciją: jie turi padėti išlaikyti skirtį tarp teisėto pasipriešinimo blogiui ir įpročio gyventi nuolatiniame pykčio režime, kuris ilgainiui griauna pačią visuomenės gebą būti drauge.
Todėl šiandien, kai visuomenėje daug nuovargio ir pykčio ar net abejingumo, universitetai galėtų tapti pokalbio, disputo infrastruktūros kūrėjai. Vieta, kur vertinamas gebėjimas tiksliai atkurti kito argumentą, jį suprasti, kur viešai dėkojama už siekiamybę susikalbėti, o ne už suduotą smūgį oponentui.
Galbūt metų pabaigos laikas kaip tik tam ir skirtas – sustoti ir paklausti: ne tik kas teisus, bet ir kaip mes galime būti drauge. Ne tam, kad sutartume visais klausimais, o tam, kad neišardytume bendros erdvės, kurioje dar įmanoma kalbėtis. Smalsumas, klausymasis ir empatija neturėtų būti traktuojami sentimentaliai, o tik kaip sąmoningas pasirinkimas nelikti „laukiniais“ tada, kai visos aplinkybės stumia mus į tokią būseną.
