Du kartus per mėnesį išeinantis žurnalas „London Review of Books“ naujausiame numeryje paskelbė publicisto Patricko Coburno straipsnį, pavadintą „Ko mes negirdėjome apie Iraką“. Jame metamas kritiškas žvilgsnis į vakariečių dalyvavimą kai kuriuose Afrikos ir Artimųjų Rytų konfliktuose – ir į žurnalistinius pranešimus apie tai. Straipsnis vertas ir Lietuvos žmonių dėmesio.
Du kartus per mėnesį išeinantis žurnalas „London Review of Books“ naujausiame numeryje paskelbė publicisto Patricko Coburno straipsnį, pavadintą „Ko mes negirdėjome apie Iraką“. Jame metamas kritiškas žvilgsnis į vakariečių dalyvavimą kai kuriuose Afrikos ir Artimųjų Rytų konfliktuose – ir į žurnalistinius pranešimus apie tai. Straipsnis vertas ir Lietuvos žmonių dėmesio.
„Keturi per pastaruosius 12 metų Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje vykę karai neapsiėjo be slapto ar atviro užsienio pajėgų įsikišimo į giliai viduje suskilusias šalis. Kiekvieną kartą Vakarų įsivėlimas tik paaštrino esamus skirtumus ir stūmė priešiškas puses į pilietinį karą. Visose šiose šalyse visą ar bent didelę opozicijos dalį sudarė užkietėję džihado kovotojai.
O intervencijos dažniausiai buvo pristatomos kaip humanitarinės ir palaikančios liaudies jėgas prieš diktatorius ir policines valstybes. Tačiau nepaisant karinių laimėjimų ir sėkmių, nė vienu iš šių atvejų vietos opozicijai ir jos rėmėjams nepasisekė konsoliduoti savo galios ir sukurti stabilią valstybę.
Ryškiau nei daugumos kitų ginkluotų konfliktų atvejais kovos Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje buvo propagandos karai, kuriuose laikraščių, televizijos ir radijo žurnalistai vaidino centrinį vaidmenį. Tiesa, visuose karuose yra skirtumas tarp to, kas pranešama žiniose, ir to, kas vyko iš tikrųjų. Tačiau per šiuos keturis karus išorinis pasaulis buvo klaidinamas net dėl laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų tapatybės.
Štai 2001 m. pranešimai apie Afganistano karą sudarė įspūdį, kad talibai buvo užtikrintai sumušti, nors iš tiesų mūšių buvo labai mažai. O 2003 m. Vakaruose paplito įsitikinimas, kad Sadamo Husseino pajėgos sugniuždytos, nors iš tiesų Irako kariuomenė, įskaitant elitinės Ypatingosios respublikos gvardijos dalinius, paprasčiausiai išsivaikščiojo ir sugrįžo namo.
Libijoje 2011 m. sukilėliai milicininkai, taip dažnai rodyti televizijoje bešaunantys iš sunkių, ant sunkvežimių pastatytų automatų priešo apytikrių pozicijų link, turėjo tik ribotą vaidmenį nuverčiant Muammarą Gaddafi – tai visų pirma NATO oro antskrydžių nuopelnas. O Sirijoje 2011 ir 2012 m. užsienio vadovai ir žurnalistai pakartotinai ir bergždžiai prognozavo, kad Basharas al Assadas tuoj pat bus įveiktas.
Šie tikrovės neatpažinimai, neįžiūrėjimai paaiškina, kodėl buvo tiek daug staigmenų ir taip dažnai netikėtai apsiversdavo laimė. Talibanas 2003 m. vėl pakilo, kadangi jis nebuvo taip stipriai sugniuždytas, kaip likusysis pasaulis įsivaizdavo. 2001 m. aš galėjau nuvažiuoti – nors ir nervuodamasis, bet saugiai – nuo Kabulo iki Kandaharo, tačiau kai pabandžiau tą pačią kelionę atlikti 2011-aisiais, neįstengiau toliau nukakti pagrindiniu keliu į pietus nei paskutinioji policijos nuovada pačiame Kabulo pakraštyje.
Tripolyje prieš dvejus metus viešbučiai buvo perpildyti žurnalistų, aprašinėjusių M. Gaddafi žlugimą ir sukilėlių pergalę. Tačiau valstybės valdžia dar nebuvo įtvirtinta. Šią vasarą Libija beveik nustojo eksportavusi naftą, nes pagrindinius uostus palei Viduržemio jūrą buvo užėmę maištaujantys kareiviai, o ministras pirmininkas Ali Zeidanas grasino iš oro ir jūros šaudyti į tanklaivius, iš kurių kareiviai pardavinėjo naftą juodojoje rinkoje.
Libijos nuosmukio į anarchiją tarptautinė žiniasklaida beveik nepastebėjo, nes ji jau seniai buvo persikėlusi į Siriją, o dar paskiau į Egiptą. Irakas, kur prieš keletą metų daugelis užsienio žinių agentūrų dar turėjo savo biurus, taip pat iškrito iš žiniasklaidos žemėlapio, nors kas mėnesį ten žūsta kartais net iki tūkstančio irakiečių, dažniausiai dėl į civilinius taikinius nutaikytų sprogmenų.
Kai Bagdade sausį kelias dienas palijo, kanalizacijos sistema, atnaujinta už 7 milijardus dolerių, su šiuo nedideliu iššūkiu nesusidorojo – kai kurios gatvės buvo iki kelių apsemtos vandens ir išmatų. Sirijoje daugelis opozicijos kovotojų, gynusių savo bendrijas, virto licencijuotais banditais ir turto prievartautojais, kai jiems atiteko valdžia sukilėlių užimtose vietovėse“.
„Negalima sakyti, kad reporteriai darė fakto klaidų, aprašydami tai, ką matė. Tačiau pats terminas „karo reporteris“ ar „ karo žurnalistas“, nors patys žurnalistai jį mažai naudoja, gali paaiškinti, kas čia dedasi. Jis leidžia susidaryti klaidinančiam įspūdžiui, jog karą galima tinkamai ir vispusiškai paaiškinti, susitelkiant ties karine kova.
O juk karai, ypač neeiliniai, partizaniniai, visada intensyviai politiški – visų pirma tie tai nuslūgstantys, tai atsinaujinantys konfliktai po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tai nereiškia, jog įvykiai karo lauke nereikšmingi, tačiau juos reikia interpretuoti.
2003-aisiais televizija parodė Irako tankų kolonas, sunaikintas ir degančias po Jungtinių Valstijų smūgių iš oro pagrindiniame kelyje į šiaurę nuo Bagdado. Jei ne dykumos peizažas, žiūrovai būtų galėję manyti, kad regi nugalėtosios vokiečių kariuomenės vaizdus Normandijoje 1944-aisiais. Tačiau aš įlipau į kai kuriuos iš tų tankų ir supratau, kad jie buvo apleisti dar gerokai prieš išpuolius iš oro.
O tai svarbu dėl to, kad rodė, jog Irako kariuomenė nebuvo pasirengusi nei už Saddamą kovoti, nei už jį žūti. Sykiu tai leido nuspėti ir galimą ateitį, Iraką okupavus Vakarų sąjungininkams. Irako kariai, kurie nelaikė savęs jokiais nugalėtaisiais, tikėjosi išlaikysią savo profesiją ir liksią kariais Irake ir po Saddamo, todėl jie pasiuto, kai amerikiečiai jų kariuomenę išformavo.
Vadinasi, tai buvo ne Saddamo, bet Irako kariuomenė. Gerai išmokyti karininkai pripildė pasipriešinimo amerikiečiams gretas, ir po metų amerikiečiai kontroliavo tik kai kurias Irako teritorijos saleles.
Karo žurnalistika vienu atžvilgiu lengvesnė tuo, kad įvykių melodrama varo pasakojimą pirmyn ir pritraukia auditoriją. Kovų drama neišvengiamai dominuoja naujienuose, tačiau tai situaciją per daug supaprastina, nes parodo tik dalį to, kas vyksta. Šitie supaprastinimai buvo daugiau nei įprastai kreivi ir klaidinantys Afganistane bei Irake, nes jie sulipo su politine propaganda, kuri demonizavo Talibaną ir vėliau Saddamą kaip įsikūnijusį blogį.
O tai konfliktą – ypač Amerikoje ir isterijos apimtoje jos atmosferoje po rugsėjo 11-osios, – pavertė dviejų spalvų – baltos ir juodos – kova tarp gėrio ir blogio. Užtatai visiškai buvo ignoruojami Saddamo opozicijos didžiuliai trūkumai.
Kaip ten bebūtų, 2011 m. konfliktų Irake ir Afganistane sudėtingumas jau buvo akivaizdus žurnalistams Bagdade ir Kabule, jei dar ne jų redaktoriams Londone ar Niujorke.
Kita vertus, pranešinėjimas iš Libijos ir Sirijos karų rodė kitokią, bet taip pat stiprią naivumo formą. Buvo tikima, kad greitai galima sukurti puikų naują pasaulį. Komentatoriai optimistiškai svajojo, kad tradicinių slopinimo formų – cenzūros, įkalinimo, kankinimo, žudymo – nebeužteks policinei valstybei įtvirtinti, tokios priemonės net gali duoti priešingų rezultatų.
Kiekvienu atveju valstybinę informacijos ir komunikacijos kontrolę pakirto blogai, palydoviniai ir mobilieji telefonai. „YouTube“ suteikė galimybę akivaizdžiausiu ir tiesiausiu būdu nuplėšti kaukę nuo saugumo pajėgų nusikaltimų ir smurto.
Taip, palydovinė televizija ir „YouTube“, blogerių ir socialinių medijų perteikiama informacija buvo išlaisvinanti. Informacijos monopolizavimas, kurį primetė policinės valstybės nuo Sirijos iki Egipto ir Bahreino iki Tuniso, buvo palaužtas. Tačiau kaip parodė sukilimo Sirijoje eiga, palydovinė televizija bei internetas taip pat skleidžia ir propagandą bei neapykantą. O neteisingos, klastingos istorijos turi poveikį karui: Libijos milicininkas, įsitikinęs, jog vyriausybės kariams, su kuriais jis kovoja, įsakyta išprievartauti jo žmoną ir dukteris, nerodys jiems jokio gailesčio“, – rašo Patrickas Coburnas žurnale „London Review of Books“.
Žodžiu, jo nuomone, konflikto atveju žurnalistika tiek padeda, tiek ir trukdo suvokti tikrąją teisybę.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.
