Naujasis senasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar tik mėnuo valdžioje, tačiau jau spėjo sukelti nemažai nerimo ir krūpčiojimo tiek Amerikoje, tiek už jos ribų. Trumpas siekia parodyti pasauliui savo ir JAV stiprybę grasinimais, ekspansijos idėjomis ir ultimatyvių sąlygų primetimu. Pirminė reakcija Europoje, Lietuvoje ypač, – rasti būdų, kaip patikti ir įtikti Trumpui, kad tik jis mažiau žalos pridarytų.
Kai galingiausios pasaulio valstybės vadovas elgiasi kaip devynioliktojo amžiaus imperialistas, įtikti jam atrodo saugi ir suprantama strategija. Tačiau tai nėra strategija. Nėra tai nei saugus, nei patikimas pasirinkimas.
Pirmosios Donaldo Trumpo buvimo valdžioje savaitės buvo įsimenamos. Aiškiai pranešta, kad JAV dominuos pasaulyje su „taikos per jėgą“ politika, nesibaimins užuominų apie teritorines pretenzijas ir visus sprendimus priims galvodama apie savo ekonominius interesus. Sąjungininkai turi mokėti daugiau, o konkurentai bei priešai – suprasti, kad JAV neprognozuojama, grėsminga ir nenuolaidžiaujanti. Dvišaliai pokalbiai keičia daugiašališkumą, o ekonominė ir karinė galia dar tvirčiau nei paprastai tampa esminiais užsienio politikos įrankiais. JAV reikalauja ir nurodo, o kiti jau patys galvoja, ką su tuo daryti.
Šie JAV elgesio pasikeitimai tikrai nekasmetiniai, ir nepanašu, kad būtų laikini. Tiesa, bandymai susiorientuoti susiveda kol kas į tris taktikas.
Pirminė reakcija Europoje, Lietuvoje ypač, – rasti būdų, kaip patikti ir įtikti Trumpui, kad tik jis mažiau žalos pridarytų.
Pirmoji atsispiria nuo pastebėjimo, kad Trumpas savo veikimo būdu yra verslininkas, mąstantis mainais ir sandoriais. Tad jeigu turi jam ką priimtino pasiūlyti, gali su juo susikalbėti ir susitarti. Būtent taip mąsto ukrainiečiai, siūlydami Amerikai galimybę naudotis jos gamtiniais ištekliais. Taip galvoja ir mūsų dabartinis užsienio reikalų ministras, neseniai savo „Facebooko“ poste kalbėjęs apie „good deals“ (gerų sandorių) su JAV kūrimą. Kitaip tariant, palankumą reikia nusipirkti.
Antroji taktika remiasi prielaida, kad Trumpas vadovaujasi „bepročio logika“ (angl. madman theory). Ši teorija, priskiriama Richardui Nixonui, teigia, kad neprognozuojamas ir impulsyvus lyderis gali priversti oponentus, besibaiminančius dėl nenuspėjamų veiksmų, nusileisti ar atsargiau priimti sprendimus. Trumpo patarėjų šiuo metu mėgstama miglota frazė – „nepriimkite visko, ką Trumpas sako, pažodžiui, bet priimkite rimtai“ – irgi prisideda prie šio Trumpo nenuspėjamumo mitologizavimo.
Tad galų gale gali išeiti taip: davėme viską, kaip liepia, bet negavome nieko.
Besilaikant šios Trumpo veiksmų interpretacijos, matyti du pasirinkimai: arba prisitaikyti, išgirsti, ko jis nori ir sutikti (suteikti tokią iliuziją), arba atsakyti tuo pačiu. Antrąjį variantą kol kas rinkosi Kinija, reaguodama į jai didinamus muitus, bet kol kas tai daro itin atsargiai ir nekaringai.
Na, ir pasirenkant trečią taktiką galima fokusuotis į Trumpo narciziškumą ir egocentriškumą, jis mėgsta atvirai rodomą pagarbą jam ir žavėjimąsi juo, įsimenančias dovanas. Savybės nesvetimos daugeliui politikų, net jei ne visi atvirai jas demonstruoja. Tad pasirinkimas šiuo atveju gana paprastas – kiek įmanoma glostyti jo savimeilę, rodyti, kad sutinki, pritari, vertini.
Visos trys versijos apie Trumpo motyvus ir kaip su juo kalbėtis vienaip ar kitaip susiveda į tą pačią strategiją: ignoruokime akivaizdžiai nesąmoningus, nepriimtinus dalykus, suraskime racionalizacijų, kodėl jo veiksmai turi tam tikrą prasmę, raskime būdą, kaip prie jo „prieiti“, nuraminti bei parodyti, jog sutinki.
Nenoriu pasakyti, kad toks mąstymo būdas yra visiškai neteisingas ar nepriimtinas. Pyktis, pasipriešinimas ar teisuoliškumas, esant mažiau įtakingiems ir turintiems mažiau pajėgumų, irgi nebūtų politiškai teisinga ar valstybei naudinga pozicija. Tačiau įtikimo Trumpui taktika neturi būti vienintelė santykių su JAV strategija.
Pirma, reikia suvokti, kad palankumo pirkimas negarantuoja, kad nebus paprašyta susimokėti dar už ką nors. Kaip dovanų teikimas ir pagarbus lankstymasis gal ir patiks, bet niekas negarantuoja, kad tai nebus suvokta kaip savaime suprantamas veiksmas, o gal net kaip silpnumo įrodymas. Kaip niekas negali pasakyti, ar už „bepročio logikos“ apskritai slypi kokia nors taktika ar strateginis tikslas. Tad galų gale gali išeiti taip: davėme viską, kaip liepia, bet negavome nieko.
Kiek autonomijos esame pasiryžę išsaugoti darydami strateginius pasirinkimus? Kiek savigarbos norime išlaikyti? Ką pasiruošę paaukoti ir kiek norėsime už viską sumokėti?
Antra, „įtikime Trumpui“ strategija kuria iliuziją, kad viskas sukasi tik aplink JAV prezidento asmenybę ir įgeidžius. Kad Trumpas tiesiog naudoja nekonvencinius būdus pasiekti tai, ko JAV siekė visada: rinkų ir stabilių sąjungų. Tada taip, nuosaikumas ir susitaikymas yra priimtina, gal net protinga politika. Bet Trumpas valdo ne vienas, su juo atėjo jam pritarianti komanda, kuri kartais patikslina ir pakoreguoja Trumpo retoriką, bet nebando keisti jo žodžių ir veiksmų prasmės. O šie šiuo metu aiškiai nurodo, kad JAV yra nusiteikusi peržiūrėti pačios sukurtą pasaulio politikos santykių struktūrą. Atviras ekonominis ir politinis spaudimas, nepaisant draugysčių ir partnerysčių, neslepiamas imperialistinis mąstymas, ekonominių mainų akcentavimas, sąmoningas netikrumo didinimas ir bet kokio vertybinio pamušalo atsisakymas yra tai, kas šiuo metu daro JAV revizionistine valstybe. Šiuo terminu dėl tų pačių priežasčių tarptautinių santykių tyrėjai iki šiol apibūdindavo Kiniją, Rusiją ir Iraną. Jis dabar tinka ir JAV.
Ar revizionistinės tendencijos JAV užsienio politikoje išliks ir kokias pasekmes sukels, galima bus įvertinti tik po kelerių metų. Tačiau jau dabar nedaryti prielaidos, kad vyksta gilesni struktūriniai pokyčiai pasaulio tvarkoje, kurių priežastis yra būtent JAV daromi sprendimai ir pasirinkimai, ir negalvoti, kokias pasekmes tai sukels mums, Lietuvoje ir Europoje, būtų didžiulė klaida.
O vertinant ir bandant įprasminti, kas vyksta, nebepakanka vien tik siekti išlaikyti gerus santykius su JAV ir mandagiai linkčioti, reikia suprasti ir savo „raudonąsias linijas“. Kas yra esminis valstybės saugumo garantas? Kiek autonomijos esame pasiryžę išsaugoti darydami strateginius pasirinkimus? Kiek savigarbos norime išlaikyti? Ką pasiruošę paaukoti ir kiek norėsime už viską sumokėti? Diskusija apie Europos strateginį savarankiškumą nėra nauja ir Lietuva ilgą laiką ją ignoravo. Verta į ją atsisukti rimčiau ir bandyti kartu rasti būdų, ne tik kaip įtikti Trumpui, bet kaip išlaikyti partnerystę su JAV neprarandant savo valstybės orumo ir sprendimų laisvės.
