Nuomonės

2019.03.01 11:26

Rima Urbonaitė. Politika be diskusijų

2019.03.01 11:26

Vis dažniau tenka išgirsti, jog politikams nederėtų gaišti laiko diskusijoms, kurios beprasmės. Štai Kauno miesto savivaldos politikai džiūgauja, kaip sutrumpėjo Tarybos posėdžiai. Sako, jog komitetuotese ir taip viskas išdiskutuojama. Tik kyla klausimas, kam tada ta Taryba reikalinga.

Gal balsuoti būtų galima tiesiog nuotoliniu būdu, o salę dar galima ir nuomoti. O, čia tai būtų ūkiškumas! O dabar tik visiškai tuščias laiko gaišimas, ypač erzinantis merą, kuriam kalbėjimas politikos ir net miesto tvarkymo klausimais kelia nuobodulį ir, regis, labai vargina. Kam kalbėti, jei tau viskas aišku ir bus taip, kaip tu nesprendei.

Seime diskusijos taip pat neretai kelia erzelį. Ir kas kad svarstomas ne eilinis įstatymo pakeitimo projektas, o referendumo, kuriuo keičiama ir Konstitucija, iniciatyva. Valdančiajai daugumai viskas aišku, diskusijų nereikia. Todėl labai lengvu mygtuko paspaudimu ši dauguma balsuoja už klausimų pateikimo projekto iniciatoriams nutraukimą.

Tikrai, ir kam kalbėti, jei visiems ir taip aišku, jog šis referendumas yra tiesiog rinkiminė akcija, nieko bendro neturinti su siekiu gerinti politikos kokybę. Ir keliant klausimus tektų gana ciniškai postringauti apie sumažėjusį gyventojų skaičių, ignoruojant tai, jog tuo pačiu metu rengi dar referendumą dėl daugybinės pilietybės, kas, beje, tą patį asmenų, turinčių rinkimų teisę, skaičių ir padidintų. Arba tektų dar aiškinti, jog kitos institucijos irgi juk traukiasi, taip demonstruojant visišką nesusivokimą, kad ministerija ar bet kuri kita valstybinė institucija nėra tapati Seimui.

Skirtingų nuomonių turėjimas, kompromiso paieškos tikrai nelabai žavi politikus. Pastaruoju metu formuojama nuomonė, jog politikoje skirtybės yra blogis savaime. Ir to pavyzdžių prieš rinkimus tikrai netrūksta.

Kai kurie Seimo nariai nesikuklindami siunčia žinią, jog savivaldos rinkimuose geriau nebalsuoti už tuos, kurie kritikuoja vyriausybę ir nepritaria jos programai. O priežastis paprasta – kritikuojantys jokių pinigų įvairiems projektams, reikalaujantiems papildomo finansavimo iš vyriausybės, tiesiog negaus. Taip, politikos partneriams ir tos pačios partijos atstovams susitarti gali būti lengviau. Bet jei patys politikai siunčia žinią, jog pritarimas vyriausybės programai yra pagrindinė sąlyga gaunant finansavimą, tai yra pragaištinga. Nes tie politikai net nesiteikia lįsti į diskusijas, o kam ir kokiems projektams reikia tų pinigų, kokius kriterijus jie turi atitikti ir t. t. Tiesiog jei bus ta pati politinė jėga, pinigų bus ir be ilgų diskusijų.

O ir prezidentas geriau, kad būtų su parlamentine dauguma susietas bambagysle. Premjeras kaip siekiamybę ir tobulą scenarijų pateikia vienos politinės jėgos dominavimą visose valdžios institucijose. Kad nebūtų jokių ginčų ir konfliktų, o visi tiesiog unisonu dainas dainuotų.

Tik premjeras, turintis teisininko išsilavinimą, pamiršta, kokia ir kodėl būtent tokia yra mūsų visa institucinė sąranga. Konstitucijos kūrėjai ne šiaip sau 83 straipsnyje numatė, jog „asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios“. Galima kelti klausimą, kiek ši nuostata leidžia tikrai atskirti partinį prezidentą nuo jo politinės partijos ir ar tai nėra tik formalumas. Tačiau Konstitucijos kūrėjai su šia nuostata prezidentą norėjo matyti kaip vienasmenės valdžios institutą, kuris atskirtas nuo kitų valdžių ir pagal jam įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, veikia nepriklausomai. Paprastai tariant, jis turėtų būti labiau tas filtras, kuriuo jam leidžia būti ir, pavyzdžiui, atidedamojo veto teisė. Galiausiai gali ir inicijuoti įstatymų projektus, jei mato tam poreikį, o tokios iniciatyvos Seime neatsiranda.

O dabar įsivaizduokime dar ir metinę prezidento, kuris tuo unisonu veikia su Seimo dauguma, kalbą? Tokia kalba galėtų būti arba panegirika, arba negaištant laiko kalboms, kaip dabar madinga sakyti, būtų trumpa ir aiški – „dirbame puikiai, o kitąmet dirbsime dar puikiau“.

Politikoje kalbėjimas, diskusijos, ir gilesnis turinys politikų pastangomis stumiamas į paraštes. Oponavimas, kompromiso paieškos tampa kliūtimi, anot jų, efektyviam valdymui, nors jie tame nemato galimybės surasti galbūt geriausią sprendimą, anksčiau identifikuoti spragas. Bet Seime tempai nelėtėja. Dažnai taikoma svarstymo skubos ar ypatingos skubos tvarka. Šis Seimas bent ypatinga skuba rečiau piktnaudžiauja, tačiau, nepaisant to, muša visų laikų rekordus priimdami įstatymus (per šią kadenciją jau priimti 1393 įstatymai). Taigi tokia ta politika be diskusijų su įstatymų leidimo rekordais.

Politologės Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.