Nuomonės

2019.02.25 11:17

Andrius Baranauskas. Ateitis jau čia, gerb. Prezidente. Ką darysim?

2019.02.25 11:17

Dabar, kai kandidatų į Prezidento postą sąrašą jau turime, galime po truputį užduoti jiems klausimus. Ir bent jau man įdomiausias yra toks – kur būsime po penkerių metų ir kaip ten patekti?

Abstraktūs atsakymai netinka, iškart sakau. Nes gyvenimas mums atneša labai konkrečių naujienų.

Štai viena tokių naujienų atkeliavo į parduotuvę „Maxima“ Vilniuje, Mindaugo gatvėje.

Ten, jei dar nesilankėte, atsirado naujovė: pirkėjai gali nusiskenuoti prekes ir už jas atsiskaityti.

Ateinate į parduotuvę, pasiimate skenerį, prekę skenuojate tik paėmę iš lentynos. Vėliau sukate vežimėlį išėjimo link, ten paliekate skenerį, susimokate už prekes. Viso gero, lauksime sugrįžtant.

Jokių eilių, jokio laiko gaišimo.

Puiki naujiena, ar ne?

Visiems puiki, išskyrus kasininkus. Nes, suprantama, jų nebereikės.

Automatinės kasos didesnėse parduotuvėse jau dabar kasdienybė – antai „Rimi“, į kurią užsuku pakeliui namo, automatinių kasų jau daugiau nei įprastų. Ir prie jų pilna žmonių.

Ir laiko klausimas, kada kasininkų galiausiai niekas nebesamdys. O kam? Pirkėjai patys tegul atsiskaito.

Verslo logika akivaizdi: atlyginimas nuolat auga, darbuotojų trūksta, ilgos eilės piktina pirkėjus. O automatas algos neprašo ir į profsąjungas nestoja, ir vargo su juo mažiau.

Užtat klausimas politikams yra štai koks – o ką veiksime su daugybe žmonių, kurie nebeturi darbo?

Kasininkai čia nėra išskirtiniai, jei ką. Lietuvoje jau diegiami sandėlių robotizavimo sprendimai – ir mums nebereikės daugybės sandėlininkų. Pasaulyje jau važinėja automobiliai be vairuotojų – ir jiems išpopuliarėjus, kažką turės veikti tūkstančiai krovininio ir viešojo transporto vairuotojų.

Daug darbų, kuriuos atlikti nereikia didelio išsilavinimo, tiesiog išnyks. Bet reikalas tas, kad žmonės tai liks.

XIX a. pradžioje mechanizacija atėmė darbą iš daugybės žmonių Anglijoje, stovėjusioje tuometinės industrinės revoliucijos priešakyje. Ilgainiui visuomenė iš to išlošė – gamyba išaugo, prekės atpigo, visi ėmė gyventi geriau.

Bet iki tol dar įvyko luditų judėjimas, naikinęs mašinas, nes kas iš to, kad ateinanti karta gyvens geriau, jei tu neturi maisto ateinančiai dienai?

Lietuvoje dramatiškas pokytis įvyko 1990-aisiais, kai paaiškėjo, kad rinkos ekonomikoje nereikia griozdiškos sovietinės pramonės, o daugybė žmonių suprato, kad jų kvalifikacija atsilieka nuo pasaulinių reikalavimų dešimtmečiais.

Taip, šiandien Lietuvoje turime dar stipresnę pramonę, bet anuomet netekę darbų žmonės turėjo prisitaikyti patys. Arba išvažiuoti, ką daugelis padarė.

Ir technologijos mus vėl grąžina prie klausimo: „Ką daryt“?

Tradicinis atsakymas į tokį iššūkį yra – „perkvalifikuosime“ ir „išmokysime“.

Bet čia susiduriame su kita problema.

Prieš savaitę ar dvi žiniasklaidoje skaitėme apie mokytoją, už pamoką gaunantį 3,70 euro.

Ar mes tikrai esame tikri, kad šitiek uždirbantys mokytojai bus pasirengę perkvalifikuoti ir išmokyti?

Realybė paprasta – darbų žemos kvalifikacijos darbuotojams vis mažiau. Aukštesnei kvalifikacijai reikia daugiau išsilavinimo – bet čia mes stringame.

Prieš porą mėnesių apie tai mitinge priminė mokytojai. Bet po kelerių metų į mitingą ateis jau ne jie – o bedarbiai,  buvę „fūristai“, kasininkai ir sandėlių darbuotojai.

Mes, beje, jau esame susidūrę su panašiomis transformacijomis.

Todėl darsyk – kur mes būsime po penkerių metų ir kaip ten patekti?

Ir ne, penkeri metai nėra toks jau tolimas laikas, kaip atrodo, nueikite į Mindaugo g. „Maximą“, patys įsitikinsite.

A. Baranauskas yra komunikacijos specialistas. Autorių galite sekti feisbuke.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius