„Geriausias būdas „nubausti“ Sirijos režimą yra įgalinti prieš jį sukilusius šalies gyventojus tą režimą išardyti, bet ne šalį subombarduoti“, – teigia Jungtinės Karalystės portale „openDemocracy“ Londono universiteto profesorius Gilbertas Achcaras. Jis pasisako už demokratinių procedūrų laikymąsi, prieš Vakarų karinius antskrydžius ir už paramą sukilėliams.
„Geriausias būdas „nubausti“ Sirijos režimą yra įgalinti prieš jį sukilusius šalies gyventojus tą režimą išardyti, bet ne šalį subombarduoti“, – teigia Jungtinės Karalystės portale „openDemocracy“ Londono universiteto profesorius Gilbertas Achcaras. Jis pasisako už demokratinių procedūrų laikymąsi, prieš Vakarų karinius antskrydžius ir už paramą sukilėliams.
„Retai kada vykdomoji valdžia imperinėje Vakarų valstybėje žiūri rimtai į „parlamentinę demokratiją“. Tačiau Jungtinės Karalystės vyriausybė tai padarė, kai atsiklausė parlamento nuomonės dėl savo ketinimų imtis karinių veiksmų prieš Sirijos režimą, nors iš anksto negalėjo būti tikra, kad šį balsavimą laimės. O kai jį pralaimėjo, tai vis dėlto nutarė šį rezultatą pagerbti.“
Taip rašė Londono universiteto plėtros studijų ir tarptautinių santykių profesorius Gilbertas Achcaras ir pridūrė, jog „kaip ryžtingas batistinio Sirijos režimo oponentas iš radikalių demokratinių pozicijų, aš turiu net keletą priežasčių šį rezultatą sveikinti.
Pirmoji priežastis ta, kad bet koks imperinės vykdomosios valdžios galių, tapusių įprastinėmis daugumoje didžiųjų Vakarų valstybių, apribojimas yra demokratiniu požiūriu neabejotinai pozityvus reiškinys ir turėtų būti be išlygų sveikinamas.
Ir nors, iš pirmo žvilgsnio, nutarimas šiuo atveju išsaugojo vienos nuožmiausių ir žudikiškiausių diktatūrų kailį, faktas, kad britų vyriausybė prašė parlamento autorizuoti „ribotus“ karinius veiksmus, iškelia standartą, kurį nuo šiol Britanijos vyriausybei ir jos partneriams rinkimus pripažįstančiose demokratijose bus sunkiau ignoruoti.
Tiesa, neturiu jokių iliuzijų dėl priežasčių, kodėl šitiek paprastai karingai nusiteikusių parlamento narių šįkart balsavo prieš karinius veiksmus. Jie tai darė tikrai ne dėl „pacifizmo“, tuo labiau ne dėl „antiimperializmo“, o dėl tos pačios priežasties, dėl kurios didžiulė dauguma Vakarų nuomonės formuotojų taip nelinkę pritarti Sirijos liaudies sukilimo bylai.
Juo, tuo sukilimu, tiesiog nepasitikima, kaip neseniai pripažino ir Amerikos Jungtinių štabų pirmininkas generolas Martinas Dempsey.
Tai tuo labiau reikšminga atsižvelgiant į aplinkybę, jog vėliausioji patirtis Libijoje šiuo atžvilgiu buvo totalus fiasko: NATO intervencija padarė tik tiek, kad Libija tapo dar nedraugiškesnė Vakarams, negu ji buvo per paskutiniuosius M. Gaddafio valdymo metus.
Ir, be to, Libija dar patraukli ir tuo, kad eksportavo daug naftos, o Sirija tuo pasigirti negali.
Antroji priežastis, dėl kurios reikia sveikinti britų parlamento balsavimą, yra ta, kad jis aiškiai susijęs su legitimacijos iš Jungtinių Tautų pusės reikalavimu, dėl ko Jungtinės Karalystės vyriausybė ir pateikė rezoliucijos projektą JT Saugumo Tarybai – bent jau tam, kad įtikintų Britanijos parlamento daugumą.
Nepaisant akivaizdžių Jungtinių Tautų ir esamos tarptautinės teisės ribotumų, geriau, kad tarptautiniai santykiai būtų institucionalizuojami kokia nors įstatymų valdžios forma, kokie netobuli šie įstatymai bebūtų, negu leistis valdomam „džiunglių įstatymu“, pagal kurį galingos valstybės, visų pirma Jungtinės Amerikos Valstijos, jaučiasi laisvos vienašališkai spręsti, prieš ką ir kada panaudoti karinę jėgą.
Idėja, kad įstatymų valdžia yra varžtai, kurių dėka Rusija ir Kinija gali užkirsti kelią tikrai humanitarinei akcijai, remiasi įsitikinimu, kad Vakarų kariniai įsikišimai paprastai motyvuoti taurių ketinimų. Bet taip tikrai nėra.
Užtenka prisiminti, jog dvi po Šaltojo karo pabaigos buvusios Vakarų karinės intervencijos, šiurkščiausiai pažeidusios tarptautinę teisę, vyko Kosove 1999 m. ir Irake 2003-iaisiais: jos abi naudojo humanitarinius pretekstus kaip priedangą imperiniams kėslams ir privedė prie karastrofiškų humanitarinių rezultatų.
O trečioji priežastis sveikinti parlamento balsavimą dar labiau remiasi tiesiog mano nusistatymu ryžtingai palaikyti Sirijos žmonių sukilimą. Karine akcija, apie kurią mąsto Vašingtonas, norima žudikiškam Sirijos režimui kirsti keletą smūgių, idant būtų „nubaustas“ už cheminio ginklo prieš civilinius žmones naudojimą.
Aš pats tai neabejoju, kad Sirijos režimas tikrai griebėsi tokio ginklo savo barbariškuose išpuoliuose prieš Sirijos žmones. Tiesa, sunku Jungtinių Tautų inspektoriams, kuriems leista patekti į nusikaltimo vietą tik kelias dienas po jo įvykdymo, rasti „rūkstantį šautuvą“. Tačiau faktas, kad Sirijos režimas turi cheminį ginklą ir priemonių jį taikyti, neabejotinas, kaip jis turi ir šaltakraujiškam serijiniam žudikui būdingą sugebėjimą šį ginklą nutaikyti prieš civilius.
Bet kodėl nužudyti iki pusantro tūkstančio žmonių cheminiu ginklu yra sunkesnis nusikaltimas nei nužudyti per šimtą tūkstančių žmonių įprastiniais ginklais? Kodėl Vašingtonas nori staigiai smogti dabar po to, kai ramiai žiūrėjo, kaip Sirijos žmonės skerdžiami, jų kraštas niokojamas, o išlikę gyvi milijonais paversti bėgliais ir išvietintais žmonėmis?“
Taip klausia Gilbertas Achcaras ir atsako, kad būsimųjų Amerikos antpuolių tikslas – tik „atkurti Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų „patikimumą“ Sirijos, Irano ir Rusijos vyriausybių aljanso akivaizdoje – aljanso, kuris turėjo laisvas rankas eskaluoti karą prieš Sirijos žmones nepaisant visų JAV kvietimų ieškoti kompromiso.
Karinių smūgių reikia tam, kad būtų atkurta Jungtinių Valstijų imperinė pozicija, patyrusi tiek pažeminimų Irake, Afganistane, iš Irano pusės ir net iš Izraelio vadovo B. Netanyahu pusės. Šitie smūgiai nepadės Sirijos žmonėms: jie padidins naikinimą, padidins žuvusiųjų skaičių, bet neįgalins sirijiečių atsikratyti savo tirono.
Iš tiesų,Vašingtonas nenori, kad Sirijos gyventojai nuverstų diktatūrą, jis nori Sirijos opozicijai primesti sandėrį su dabartinio režimo veikėjais, bet tik be B. Assado. Tai vadinamasis Jemeno sprendimas, kurio prezidentas Barackas Obama aktyviai siekė nuo praėjusių metų ir kurį užsienio reikalų ministras Johnas Kerry bando propaguoti prisigerindamas prie savo rusiškojo kolegos“.
Priminsime, kad Jemene, po mėnesius trukusių kruvinų neramumų, prezidentas Ali Abdullah Saleh sutiko pasitraukti iš posto ir pareigas perduoti savo viceprezidentui Abu Rabbu Mansour Hadi – sandoryje, sudarytame kartu su Jemeno arabiškaisiais kaimynais.
Lygiai taip pat amerikiečiai dabar siūlo politinį susitarimą, kuris patenkintų Sirijos opozicijos grupes, bet paliktų dalį B. Assado vyriausybės pareigose.
Tačiau, – rašo Gilbertas Achcaras, – „nesuteikdama pagrindinei Sirijos opozicijos srovei tų gynybinių priešraketinių ir prieštankinių ginklų, kurių ji prašo jau beveik dvejus metus, kai Rusija bei Iranas dosniai remia Sirijos valdžią ginklais (o paskutiniuoju metu netgi kovotojais iš Irano ir jo sąjungininkų), Jungtinių Amerikos Valstijų administracija tesugebėjo pasiekti du tikslus.
Pirma, tai leido Sirijos režimui kariškai pirmauti ir todėl manyti, jog gali laimėti, užtat jis ir neturėjo jokio paskato leistis į kompromisus. O antra, dosniai remiami iš vahabistų šaltinių, džihadistų kovotojai, jau stiprūs kaimyniniame Irake, kur juos skatino ir Sirijos režimas, netgi ankstyvoje sukilimo fazėje pėdų mėtymo tikslais išleisdamas juos iš Sirijos kalėjimų, – šitie džihadistai galėjo įsiterpti į Sirijos sukilimą kaip svarbūs jo dalyviai“.
Savo straipsnį Londono universiteto profesorius Gilbertas Achcaras baigia šiais žodžiais:
„Jeigu Vakarų galybėms tikrai būtų rūpėję Sirijos žmonės ar net jeigu Vašingtonas būtų parodęs daugiau sumanumo sudarydamas sąlygas savo siekiamam kompromisui, būtų buvę lengva Sirijos opoziciją aprūpinti gynybiniais ginklais ir tuo įgalinti karo eigos pasikeitimą taip, kad Sirijos režimas suirtų.
Baisių nusikaltimų, vykdomų B. Assado režimo su Rusijos, Irano ir Irano sąjungininkų parama akivaizdoje, visų, palaikančių žmonių apsisprendmo teisę, pareiga yra padėti Sirijos žmonėms įsigyti priemonių apsiginti patiems“.
Vienu žodžiu, buvo galima gynybiniais ginklais iš Vakarų apginkluoti pačią Sirijos opoziciją, į kurios gretas įsimaišė ekstremistiniai kovotojai ne be Sirijos režimo, vieno pačių beatodairiškiausių pasaulyje, pagalbos, bet karinių Vakarų lėktuvų antskrydžių nereikia, – mano Londono universiteto ekspertas profesorius, kairių pažiūrų mokslininkas G. Achcaras.
Apžvalga skaityta per LRT radiją.
