Ant slenksčio vėl išdygęs ruduo užgriuvo keistomis ir pranašiškomis naujienomis. Ant nosies – dar vienas Vakarų civilizacijos karas su arabais, kur JAV sąjungininku bus pati „al Qaeda“. Negana to, Algirdui Butkevičiui šiomis dienomis susirodė, kad Andrius Kubilius dar per mažai praskolino Lietuvą, nes, anot jo, jo pirmtakas galėjęs dar porą milijardų pasiskolinti papildomai.
Ant slenksčio vėl išdygęs ruduo užgriuvo keistomis ir pranašiškomis naujienomis. Ant nosies – dar vienas Vakarų civilizacijos karas su arabais, kur JAV sąjungininku bus pati „al Qaeda“. Negana to, Algirdui Butkevičiui šiomis dienomis susirodė, kad Andrius Kubilius dar per mažai praskolino Lietuvą, nes, anot jo, jo pirmtakas galėjęs dar porą milijardų pasiskolinti papildomai.
Net ir krepšinis prasidėjo ne taip. Dar taip nebuvo, kad į Europos čempionatą susiruošusi skristi mūsų rinktinė turėtų išlipti iš lėktuvo dėl sugedusio variklio. Tiesa, optimistams gali pasirodyti, kad tai laimė, nes variklis sugedo ant žemės, o ne pakeliui į Liublianą, bet kiek čia pas mus tų optimistų?
Blogas ženklas lietuviui visada buvo ir bus niekas kitas, kaip tik dievų siųstas perspėjimas ko nors nedaryti, iš anksto nusiminti ir maišą ant galvos užsimetus į kertę lįsti.
Bet pati keisčiausia žinia apskriejo Lietuvą dar prieš tą nelemtą specialųjį skrydį iš Kauno į Liublianą. Paaiškėjo, kad į Vilnių penktadienį atskrenda pats „Gazprom“ vadas Aleksejus Mileris.
Tokių paukščių iš Rytų jau seniai nėra buvę, jei apskritai kada buvo. Į Lietuvą, kuri brangiausiai Europoje moka už rusiškas dujas, skrenda pats Vladimiro Putino vietininkas „Gazprom“ karalystėje. Tas pats A. Mileris, kuris, pasiųstas atimti „Gazprom“ koncerną iš jį valdžiusio R. Viachirevo, prieš trylika metų į darbą atvažiuodavo aštuntą ryto ir išvažiuodavo dvyliktą nakties.
Ką rodo toks V. Putino prievaizdo vizitas? Ne prieš gera? O gal kaip tik priešingai? Gal pagaliau ateis šventė ir į Lietuvą, ir šią žiemą šiluma kaulų jau nebelaužys?
Vyriausybės vadovas, atsainiai metęs, jog jeigu A. Mileris panorės jį aplankyti, tai galbūt jis teiksis ir priimti, pareiškė tikintis, kad „Gazprom“ net penktadaliu sumažins mums dujų kainą.
Be to, duodamas interviu BNS agentūrai, premjeras mušėsi į krūtinę, kad jis nedarys jokių nuolaidų „Gazprom“. Tiesa, tolesnės A. Butkevičiaus šnekos be vertėjo iš socialdemokratų kalbos į lietuvių suprasti beveik neįmanoma.
Premjeras kalbėjo apie darbo grupę (o kaipgi be jos), kuriai vadovauja energetikos ministras, ir kitą darbo grupę, kuri darbą baigė liepos 1 d. Dar kažką apie tai, kad jam, A. Butkevičiui, energetikos ministras ir jo patarėja pasakė, jog jie jau pabaigė ir dabar laukia kažko iš „Gazprom“, bet to kažko „Gazprom“ neturi.
Žodžiu, viską supratote: tiek būsimą A. Milerio vizitą į Lietuvą, tiek Vyriausybės elgseną santykiuose su A.Mileriu gaubia tokia pat neperregima migla, kaip ir premjero minties kelią.
Tad kaip bus – ar Butkevičius nurungs A. Milerį, ar A. Mileris suvystys mūsų premjerą taip, kaip kažkada suvystė legendinį dujų karalių R. Viachirevą, galime tik spėlioti.
Aišku tik viena – toks V. Putino lizdo paukštis, kaip A. Mileris, nė antakių nepajudintų, ką jau kalbėti apie skrydį į Lietuvą, jeigu „Gazprom“ ir toliau galėtų diktuoti Lietuvai sąlygas taip, kaip iki šiol.
Regis, nebegali. Suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje – tikra rakštis „Gazprom“ užpakalyje. Tačiau tai rakštis, kurios jau nebeištrauksi, todėl tikrai ne dėl jos A. Milerį patraukė į Lietuvą. Daug skaudesnė rakštis – Stokholmo arbitražas, į kurį Lietuva yra padavusi „Gazprom“, ir, žinoma, – skalūnų dujos.
Lenkija jau išgauna po 8 tūkst. kubinių metrų skalūnų dujų per parą, ir tai yra juoda žinia Kremliui. Lietuva, jei turėtų kietesnę Vyriausybę, taip pat galėtų būti arti to.
Kaip žinoma, A. Butkevičius žadėjo, jog dar kovo vidury Lietuva pasirašys sutartį su „Chevron“ kompanija dėl skalūnų dujų paieškos. Tačiau ši sutartis, „Gazprom“ džiaugsmui, vis dar nepasirašyta. O juk tai būtų dar vienas koziris Vyriausybės rankose derantis su A. Mileriu.
Tačiau šitą kozirį A. Butkevičius lengvabūdiškai išmetė per langą. Kam mums ta pergalė kare su „Gazprom“, jei ištisos mūsų kartos ir ypač kairieji nuo mažens yra mokomi tik nuolankiai laukti malonės iš Rytų?
