Nuomonės

2019.02.19 10:33

Matas Maldeikis. Putinas ir jūra

2019.02.19 10:33

Rusijos veiksmai Juodojoje ir Azovo jūrose nepalieka pirmųjų pasaulio spaudos puslapių. Kokie gi motyvai verčia Rusiją taip jautriai reaguoti į trijų Ukrainos valtelių veiksmus? Atsakymas į šį klausimą daug platesnis, nei ginčai dėl teritorinių vandenų pažeidimų Juodojoje ar Azovo jūrose.

Žiūrėdami į mums įprastą pasaulio atlasą, pamirštame, kad vaizdas jame smarkiai iškreiptas: Afrika jame atrodo daug mažesnė nei tikrovėje, o Rusija, priešingai, daug didesnė, nei yra iš tiesų. Tokiame žemėlapyje Europa kukliai įsitaisiusi pasaulio centre.

Kiekviena šalis turi savo žemėlapį.

Rusijos Federacijos geografijos supratimas, tad ir jos geopolitika gręžiasi atgal, remiasi į istoriją, suvoktą per geografijos perspektyvą. Išmokusi istorijos pamokas, savo saugumą ji grindžia buferių pagalba, ir tada Rusijos vadams Juodoji jūra, kaip pasakytų už turizmą atsakingas Vilniaus savivaldybės klerkas,  yra šalies G taškas.

Kremlius puikiai supranta, kad Rusijos Federacija gali būti arba imperija, arba dabartine forma jos nebus. Žodžių junginys „demokratinė Rusija“ šaliai, kuri driekiasi vienuolikoje laiko juostų, yra oksimoronas: demokratiškai valdoma Rusija subyrėtų panašiu tempu, kaip Sovietų Sąjunga. Būtent todėl iliuzija, kad „nuėjus“ Putinui, o valdžią gavus „demokratinei opozicijai“,  tos šalies užsienio politika keistųsi, tėra naivios svajonės. Putinas yra klasikinis geografijos įkaitas, jo užsienio politika gali tik reaguoti, ji negali kurti darbotvarkės, ir todėl Rusija stato imperiją. O kuriant imperiją geografija yra išeities taškas, padedantis įvardinti priešus ir statyti sienas.

Šiaurėje Rusija remiasi į Arkties vandenyną, Rytuose Maskvos buferis – Sibiras, psichologiškai suvokiamas kaip ne „jos“ teritorija. Ne kas kita, o tokia nuostata ir leidžia iš ten ramia širdimi pumpuoti dujas į Europą, kirsti miškus, kasti visa, kas tik iškasama it rytojus niekada neateis.

O štai Vakaruose koncentruojasi amžinos Rusijos geopolitikos bėdos. Prasidėjus karams Rytų Europos lyguma suteikia galimybę be pertvarų pasiekti Rusijos gilumą. Tai lemia Kremliaus įsitikinimą,  kad Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių kontrolė privaloma, o kartas nuo karto pasigirstantis klausimas, „o kam mes, Baltijos šalys, įdomios?“ stebina savo naivumu.

Mes retai prisimename, kad Rytų Europa ribojasi, tad ir jungiasi, su Vidurio Rytais. Mums lyg ir tokia tolima Viduržemio jūra nuo Romos laikų europiečiams buvo Mare Nostrum – Mūsų jūra, į Europą įjungianti net Šiaurės Afriką.

Putinas, atrodo, žvelgia plačiau ir  žiūrėdamas į šią pasaulio dalį žemėlapyje mato vieną  regioną. Ukraina, Turkija, Balkanai, Sirija, Gruzija, Azerbaidžanas ir Iranas Maskvai tampa vientisa, geografijos jungiama teritorija. Toks žvilgsnis į žemėlapį atveria visai kitas geopolitines projekcijas, kurios Maskvai vienu metu yra ir iššūkiai, ir naujos galimybės. Taip vertinant tolimi ir skirtingi kariniai konfliktai Ukrainoje ir Sirijoje staiga atsiveria kaip vienos strategijos dalis, kur  

Juodosios jūros baseinas yra Maskvos geopolitikos ašis.

Būtent šiame regione Rusija ribojasi su Ukraina, Turkija, Rytų Europos šalimis (ES ir NATO narėmis) ir Kaukazu. Europa čia ribojasi ir su Vidurio Rytais, ir tai  verčia prisiminti šimtmečius trukusius Rusijos, Osmanų ir Habsburgų imperijų sąveikas. Ne kur kitur, o šioje pasaulio dalyje Turkija ir Rusija kariavo 12  kartų ir bendrai imant tie karai truko beveik pusę šimtmečio.  

Galite paklausti, o kur tokiame paveiksle Baltijos valstybių vieta?

Pilsudskio galvoje gimusi Intermarium, šalių nuo Estijos iki Bulgarijos sąjungos  idėja, yra viena iš labiausiai Maskvą gąsdinančių perspektyvų. Kartu su Turkija bei Kaukazo šalimis ši sąjunga atkirstų Rusiją ne tik nuo Europos, bet ir nuo Vidurio Rytų regiono. Vertindama minėtų šalių politinius procesus Rusija niekada nepamiršta panašaus sutarimo galimybės.

Juodoji jūra pernelyg dažnai nepelnytai pamirštama, nors kovodamos dėl Azijos per artimiausius dešimtmečius JAV, Kinija, Europos Sąjunga ir Rusija vis labiau įsitrauks į priešpriešas  Centrinėje ir Rytų Azijoje.

Pirmoji žingsnį žengė Kinija, nutarusi nutiesti naująjį Šilko kelią (apie tai rašiau ankstesniame savo komentare, kurį rasite ČIA). Dabar kitų žaidėjų eilė. Juodoji jūra šiame naujame įtakų perdalinimo žaidime bus vienas svarbiausių regionų.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško LRT.lt redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.